...man nebaisu...

Panika

Važiavome turbūt visą naktį. Monotoniškas lietaus lašų barbenimas ir valytuvų skleidžiami garsai maloniai ramino ir gramzdino mane į snaudulį.

Pažvelgiau į šalia sėdintį vyrą ir nusišypsojau. Jis atsisuko į mane ir žaismingai pamerkė akį. Nesusilaikiusi nusikvatojau. Man patinka, kai jis taip gerai nusiteikęs. Jis padėjo ranką man ant kelio po truputi pridėjo kilti aukštyn. Sulaikiau jo ranką ir mūsų pirštai susinėrė. Jis pakėlė mūsų sunertas rankas sau prie lūpų ir pabučiavo. Prisiglaudžiau prie jo ir padėjau galvą jam ant peties. Užmerkiau akis. Gilus atodūsis suvirpino krūtinę.

- Myliu tave...- sušnabždėjau jam į ausį ir vėl padėjau galvą jam ant peties.

Taip galėčiau praleisti visą gyvenimą. Glaudžiantis prie jo. Jaučiant jo šilumą. Jo kvapą...

Širdis pradeda daužytis. Tas kvapas... To vyro kvapas... Sunkiai gaudydama orą bandau suprasti, kas įvyko. Aplink tamsu. Aš automobilyje. Kažkokioje aikštelėje.

Kas čia buvo? Tas vaizdas niekaip nepalieka manęs. Negaliu suvokti ką sapnavau. Kas buvo tas vyras? Emilis ar mano pagrobėjas? Kas po velnių čia vyksta?

Pasitrinu akis ir suvokiu, kad aplink labai ramu. Nieko nėra, aš viena automobilyje. Viena...

Atsisegu saugos diržą ir persisvėrusi per sėdynių tarpą matau, kad ir Tomo nėra. Tolėliau automobilio matau blankiai apšviestą lyg ir degalinę, kuri labiau primena kioską.

Į aikštelę įvažiuoja trankią muziką grojantis automobilis ir netoliese sustoja. Iš jo išlipa du vyrai ir paėję toliau pradeda šlapintis. Jie garsiai juokiasi, jų juoko nenustelbia net muzika.

Kelias minutes stebiu juos ir vertinu kiek jie pavojingi. Galiausiai apsisprendžiu ir tyliai pradarau automobilio dureles. Salone kaip mat užsidega šviesa. Išlipu iš automobilio. Anie vyrai ramiai sau rūko ir manęs dar nepastebi. Akimirką dar padvejojus, galiausiai nusprendžiu, kad blogiau tikrai negali būti kaip kad yra dabar ir pasileidžiu bėgti link tų vyrų. Jau buvau perbėgus pusę aikštelės, kai mane kažkas sugriebė. Iš netikėtumo suklykiau, bet mano burną greitai užspaudė didelis delnas. Bet mano riktelėjimas atkreipė anų vyrų dėmesį.

Mano pagrobėjas mane nutempė atgal prie automobilio ir prirėmė prie kapoto. Jis kilstelėjo mane ir parmetė ant variklio dangčio. Viena ranka jis suėmė mano koją ir užkėlė sau ant klubo, o kita- įsirėmė man prie galvos.

- Ką čia sugalvojai?- piktai sušnabždėjo jis.

Pasukau galvą ir pamačiau, kad anie vyrai eina link mūsų. Sukaupusi jėgas, bandžiau nustumti savo pagrobėją ir šauktis pagalbos, bet jis dar labiau mane užspaudė ir ranka uždengė burną.

- Net nebandyk.- perspėjo jis. Besiartinantys vyrai kažką mums šūktelėjo.- Jie vis tiek tavęs neišgelbės, o tau teks gyventi su kalte dėl jų mirties.

Jis žvilgsniu parodė į šoną ir tik dabar pamačiau, kad aniems vyrams už nugarų stovėjo tamsos vyro apsauginiai. Jie atidžiai stebėjo kas vyksta, viena ranka laikydami už po pažasties kabančio ginklo rankenos. Supratau, kad jie greitai įsikiš ir yra pasiruošę šauti.

Besiartinantys vyrai dar kažką šūktelėjo mums. Kailas atsitraukė nuo manęs ir atsisuko į tuos vyrus. Supratau, kad bet kada gali užvirti kova. Vienas iš tų vyrų šūktelėjo man, bet nesupratau ko tiksliai klausė. Širdis taip garsiai plakė, kad rodos iššoks iš krūtinės. Jie dar kartą kreipėsi į mane ir dar arčiau prisiartino. Kailas įsitempė ir pasiruošė būti užpultas. Pažvelgusi aniems vyrams už nugarų pamačiau, kad apsauginiai išsitraukė ginklus ir nuleistus laikė sau prie šlaunų. Apsauga įsikiš taip greitai, kad mano pagrobėją net nespės anie pirštu paliesti.