...man nebaisu...

Geriausia draugė

Apžiūrėję nemažą dalį rajono ir vis dar nesulaukusi Kailo skambučio, užeiname į jaukią kavinukę. Įsitaisau netoli lango ir užsisakau latte kavos. Lukas įsitaiso tolėliau ir kaip visada viską analizuoja iš toli. Kai jis netoliese, tikrai jaučiuosi saugesnė.

Gurkšnoju kavą ir stebiu praeinančius žmones. Pietų metas jau praėjęs, todėl gatvės pradėjusios tuštėti. Aišku, aš dar nepamaitinta...

- Melita?- išgirdau pažįstamą balsą.

Atitraukiau žvilgsnį nuo lango ir pažvelgiau į šalia stovinčią šviesiaplaukę fėją. Iš nuostabos net išsižiojau.

- Felisite?- negalėjau patikėti savo akimis.

Mes puolėme viena kitai į glėbį ir pradėjome cypauti kaip studijų laikais.

- Negaliu patikėti, kad susitikome. Čia tai bent atsitiktinumas.- ji atsitraukė ir pažvelgė į mane.- Oho, santuoka tau tinka, atrodai tokia išgražėjusi. Kur buvai dingusi? Neatvykai į vestuves... Su tavim niekaip nebuvo galima susisiekti.

- Atleisk, tiek visko nutiko...

Mes atsisėdame viena priešais kitą ir nesustojame kvatojusios. Pažvelgiu per Felisitės petį. Lukas atidžiai stebi. Bandau žvilgsniu jį nuraminti, kad mano geriausia draugė nekelia man pavojaus.

- Ką veiki Paryžiuje? Ar čia tavo medaus mėnuo?- mirkteli ji man.

- Panašiai ir kartu nevisai. Vyras darbo reikalais atvažiavo.

- Aš irgi čia tuo pačiu. Nuobodžiauju, kai jis dirba.

- Pritariu.- šypteliu jai.- man analogiška situacija.

- Nežinojau, kad Emilui, jeigu neklystu dėl vardo, taip gerai sekasi. Pasižiūrėk į save- tiesiog spinduliuoji.

Šypsena iš mano veido iškart dingsta.

- Ar ką nors ne taip pasakiau?- nustemba ji.

- Felisite, aš už Emilio neištekėjau...

- Bet... juk tavo vestuvių išvakarėse juk kalbėjome. Ar aš kažką maišau?

- Ne, nemaišai, tiesiog istorija labai paini. Ilgai pasakoti.- tiesą sakant nesugalvojau ką jai pasakoti.- Geriau papasakok apie savo vestuves.

- O taip, gaila, kad nebuvau, buvo tikrai nuostabu...

Klausiausi jos pasakojimo ir slapta pavydėjau jai. Ji turėjo savo trokštamas vestuves, apie kurias svajojo nuo mažens.

Neiškarto supratau, kad mano rankinė vibruoja. Ištraukusi mobilų, pamačiau, kad skambina Kailas. Atsiprašiusi, kad pertraukiu draugės pasakojimą, atsiliepiu.

- Mažute, jau praktiškai baigiau. Kur esi?

- Vienoje kavinėje netoli nuo tavęs. Ar nori važiuoti?- nuliūstu, nes nenoriu taip greitai skirtis su seniai matyta drauge.

- Galim. Bet dėl pietų...- jis giliai įkvepia.- turiu susitikti su draugu. Dėl darbo. Manau, kad būtų smagu, kad palaikytum man draugiją.

- Na, nežinau...

- Neužilgo būsiu pas tave.

Jis padeda ragelį. Bent jau atsisveikinti galėjo arba bent jau išklausyti iki galo...

- Tu kalbi laisvai itališkai?- nusistebi Felisitė.- Tai mano pamokos nepraėjo veltui?

- Jos man labai pravertė. - šypteliu jai. Ji net neįsivaizduoja kaip.

- Tai tavo vyras italas?- valiūkiškai nusišypsojo ji.

- Taip. Gyvenu Milane.

- Rimtai? Aš irgi.- net suploja ji iš džiaugsmo.- tai galėsime dažniau matytis.