...man nebaisu...

Nauji metai

Kelios pastarosios dienos buvo nuobodžios. Praktiškai nieko neveikiau. Kailas skubėjo iki Naujų metų sutvarkyti savo reikalus Paryžiuje, nes iš karto po Naujų atšventimo turėjome grįžti į Milaną. Labai nenorėjau grįžti, man labai patinka Paryžius, čia tikrai jaučiuosi laiminga. Su juo. Tikrai tikiu mūsų šviesia ateitimi. Kuo toliau, tuo aiškiau ją matau. Nors Kailas ir nepasako, bet tikrai jaučiuosi jam brangi. Bet jis per daug principingas, kad tai lengvai pripažintų. Aš jam duosiu laiko susivokti, nes dėl savo jausmų jam aš esu tikra. Aš myliu jį, myliu visa širdimi ir kaip niekada esu laiminga.

Šiandien Naujųjų metų išvakarės. Juos sutiksime tame pačiame ankstesniame klube, kuriame buvome praėjusį kartą. Pasirodo, jis Sebastiano, todėl Kailas ir žinojo apie tą slaptą kambariuką...

Kailas grįžta tik prieš pat mums išvažiuojant į klubą. Nors ir švęsime su ta pačia kompanija, kaip ir praėjusį kartą, bet kažkodėl jaudinuosi. Nors ir jaučiuosi sava tarp Kailo draugų, kurie tikrai yra nuostabūs ir ištikimi, bet kažkodėl man kažkas giliai neduoda ramybės... Nujaučiu kažką ir labai bijau.

Atvažiuojame paskutiniai, todėl kompanijos linksmybės jau įsisiūbavusios. Šį kartą pažadėjau sau kontroliuoti išgerto alkoholio kiekį, todėl išgeriu tik porą kokteilių. Laiką leidžiame tikrai linksmai: šokame, juokiamės ir vėl šokame. Kailas atsipalaidavęs kaip niekada ir man gera jį tokį matyti.

Po šokio su merginomis jaučiuosi sukaitusi. Pažvelgiu į ložę ir matau kaip Kailas kvatojasi nuo Rikio pasakojimo. Vien žiūrėdama į jį pradedu ir pati šypsotis. Jau ketinu sugrįžti pas jį, bet pasisukusi pamatau jį... Emilį... Ką jis čia veikia? Jį čia tikėjausi sutikti mažiausiai... Emilis žvelgia šiltu žvilgsniu į mane ir man šypteli. Nors ir sutrinku netikėtai jį pamačius, bet man vis tiek gera jį matyti. Net ir po to kas nutiko...

Emilis parodo žvilgsniu, kad sekčiau paskui jį. Sudvejoju, bet tikrai norėčiau persimesti su juo bent keliais žodžiais. Mane per daug su juo sieja, kad jį ignoruočiau.

Pažvelgiu į ložę, kur Kailas ir toliau bendrauja su draugais, tad gerai neapgalvodama savo veiksmų, nuseku paskui Emilį. Jis eina priekyje, aš- kiek atsilikdama nuo jo. Mes prasibrauname pro minią ir kitu keliu, ne pro mūsų ložę, pasiekiame laiptus į terasą ant stogo. Užkilus į viršų, mane apgaubia nakties vėsa. Keista, bet ten nėra daug žmonių, tik pavienės mažos kompanijos. Emilį pamatau tolimiausiame kampe, prie pat turėklų. Ta vieta nuošali ir skendėja prieblandoje. Prieinu prie jo, nors ir pati gerai nežinau kodėl.

- Labas.- tariu jam net pati nesuvokdama, kad itališkai. Matyt išgertas alkoholis privertė užmiršti gimtąją kalbą.

- Sveika.- atsako jis ne tokia laisva italų kalba.- Labai gražiai atrodai.- jis pažvelgia į mane savo žydromis akimis.

- Ačiū.- padėkoju.

Jis žvelgia į mane tokiu šiltu žvilgsniu, kad iškart esu nusviesta į praeitį. Kažkada man šios akys sapnuodavosi naktis, daugybę metų trokšdavau, kad jos matytų tik mane...

- Melita, ar žinai kodėl aš čia?- paklausia jis prieidamas prie manęs per daug arti...

Papurtau galvą, bet neatsitraukiu.

- Pabėk su manim. Šį vakarą...- jis suima mane už pečių, kad negalėčiau ištrūkti.- Aš myliu tave, tu mane... Išvažiuokim...

- Aš...- sužiobčioju apstulbinta jo pasiūlymo. Nerandu žodžių jam atsakyti.

- Tu prašei manęs, kad padėčiau tau nuo jo pabėgti ir štai aš čia... Mes būsime laimingi... Visada būsime kartu...- jis suima delnais mano skruostus ir žvelgia su tokia viltimi, kad stoja širdis.- Čia vieša vieta, jis negalės mūsų sulaikyti.

Pamatęs mano dvejonę jis priglunda švelniai savo lūpomis man prie lūpų.

- Aš tave apsaugosiu... Prisiekiu, mes būsime laimingi... Tai kaip?

Žvelgiu į jį ir bandau neblaiviose smegenyse suvokti iki galo jo žodžius... Jeigu tai jis būtų ištaręs bent jau prieš mėnesį, net nesudvejodama būčiau su juo išėjusi. Bet dabar... Vien mintis, kad galiu palikti Kailą... Nemanau, kad galėčiau be jo išgyventi... Aš per daug jį myliu, kad galėčiau taip pasielgti su juo.

- Aš...- pradedu sakyti, bet man užlūžta balsas.- Šiuo metu nelabai tinkamas laikas...

Kodėl aš pasakiau?

Mano kūnu nueina pagaugai ir aš pasuku galvą. Mano žvilgsnis susitinka su sužvėrėjusiu Kailo žvilgsniu. Tik dabar susivokiau, kad aš Emilio neatstūmiau ir mes vis dar per daug arti vienas kito. Žengteliu toliau ir Kailas, lyg gavęs signalą pulti, čiumpa Emilį už gerklės. Suklykiu, kai Kailas, puldamas jį didžiule jėga, persveria Emilį per turėklus. Nedaug trūksta ir jis numes nuo stogo. Puolu prie Kailo ir verkdama bandau jį atplėšti nuo jo. Bet jis toliau jį smaukdamas stumia toliau nuo klubo stogo. Pajuntu, kaip stiprios rankos mane patraukia nuo jų. Kailas Rikio yra atplėšiamas nuo Emilio. Verkiu, nes tikrai nenorėjau, kad taip atsitiktų. Nežinau, kiek girdėjo, kiek matė Kailas, bet jo akyse matau tokį skausmą... Išdavystę...

- Nurimk...- ramina mane Tomas. Tik dabar susivokiu, kad esu jo laikoma. Noriu bėgti prie Kailo ir viską jam papasakoti, bet Tomas mane sulaiko.- Leisk jam nusiraminti. Duok jam laiko nurimti.