...man nebaisu...

Tu ne viena

Laikas skriete praskriejo. Pasigirdo beldimas į duris. Pamaniau, kad jau grįžo Kailas, bet įėjo Korbis.

- Ar galim sutrukdyti?- pasiteiravo jis.

Pro jį iškarto pranėrė Danielė ir įšoko pas mane į lovą.

- Daniele, taip negalima, užgausi. – jis papriekaištavo.

Mergaitė apsivijo mane savo rankutėmis ir pabučiavo į skruostą.

- Melita, kada pasveiksi?- pasiteiravo ji.

- Aš jau sveika. Kaip tau sekasi?

- Gerai. Šiandien mokykloje pranešė, kad bus šokiai, tai labai laukiu.

- Kaip smagu.

- Aha, bet tėčiui nepatinka, kad ten bus ir berniukų...

Ji timpteli lūpą ir nusijuokiu. Pažvelgiu į Korbį, kuris su tokia šiluma žiūri į savo dukrą, kad pati pradedu šypsotis.

- Ar padėsi man išsirinkti suknelę?- tauška ji toliau.

- Žinoma.- nusišypsau jai.

- Daniele, atėjai dovanos padovanoti ar apie šokius kalbėti? – Korbis bandė nukreipti kalbą.

- Turi man dovaną?- pasiteiravau.

- Taip. Kur ji?- ji pradėjo ieškoti savo kišenėse.- Tėti?

Korbis padavė jai į ranką mažą maišelį.

- Padariau tau, kad žinotum, kad tavo vaikutis dabar angeliukas ir visada su tavimi.

Ji padavė man mažą medžiaginį užtraukiamą maišelį. Pažvelgiau į Korbį, bet jis paragino atidaryti. Iš maišelio ištraukiau baltos odos pintą apyrankę, ant kurios buvo pritaisytas mažutis baltas angelėlis. Paliečiau jį pirštu. Jis buvo toks gražus.

- Aš pati jį padariau. Na ne pati, bet nupiešiau ant popieriaus ir tėtis mane nuvežė juvelyrą, kuris pagal mano piešinį padarė. Patinka?

- Labai. Jis man bus labai brangus.

Stipriai ją apkabinau. Net nepajutau, kaip pradėjau verkti.

- Ar žinojai, kaip angelai visada grįžta. Pamatysi, grįš ir šitas.- ji ramino mane.

- Tu labai talentinga, Daniele. Labai gražu.

Ji paėmė iš manęs apyrankę ir užsegė ant sveikojo riešo. Mažas angelėlis suspindo šviesoje.

- Angelėliai yra du, tokį patį padariau ir dėdei, kad žinotumėte, kad nesate vieni.

- Ačiū.- dar kartą padėkojau ir vėl ją apkabinau.

Korbis šypsojosi mums. Negalėjau atsigrožėti apyrankės grožiu. Ji buvo tobula.

- Sakiau, tėti, kad jai patiks. Dėdei irgi.

Danielė pradėjo pasakoti apie savo drauges, mokykloje praleistą laiką. Klausiausi jos ir jutau, kaip širdyje sušilo. Kartas nuo karto pažvelgdavau į karulį. Gražesnės dovanos nebuvau gavusi.

Korbis beveik visą laiką pratylėjo, tik kartas nuo karto įsikišdavo į pokalbį. Kai galiausiai Danielės kalbos išsisėmė, Korbis paprašė jos:

- Daniele, nubėk ir nupirk mums visiems šokolado.

Jis išsitraukė kelias monetas ir padavė mergaitei. Ji iškart išskuodė iš palatos.

- Melita,- dukrai uždariusi duris iškart į mane kreipėsi Korbis,- tai ką bandei pasidaryti... Tiesiog noriu, kad žinotum, kad tu esi irgi mūsų šeima ir gali mumis pasikliauti. Nors mes ir mažai pažįstami, bet žinok, kad jeigu reikės pagalbos ar patarimo, gali visada kreiptis į mane. Aš nesu tau priešas.