...man nebaisu...

Naujoji šeima

Sunkiomis kojomis nuslenku koridoriumi.

- Sveika.- pasisveikina su manimi mergaitė tamsiomis akimis.

Šypteliu jai ir mosteliu ranka dairydamasi Kailo. Ar čia jo dukra?

- Daniele, ar nusiplovei rankas?- išgirstu už savęs balsą.

Atsisukusi pamatau ją. Tobulai gražią. Lyg nužengusi iš žurnalo viršelio. Jos juodi ilgi plaukai supinti į madingai netvarkingą kasą ir permesti per petį. Ji vilki juodas timpas ir iki pusės šlaunų raudoną nertinį. Kai ji pasisuka, pamatau išsišovusį nėščiosios pilvą. Jis buvo toks didelis, kad rodos, jos plonos kojos galėtų sulūžti. Dieve, ji dar ir nėščia... Ir jau jai nebedaug liko...

Ji, mane pamačiusi, sustoja ir įtartinai pažvelgia. Ar čia jo mergina?

- Labas.- pasisveikina ji, o aš jai atsakau blankia šypsena.

- Ji nekalba itališkai.- už mane atsako Kailas ir priėjęs prie moters, pabučiuoja ją į skruostą. Pajuntu pavydo dūrį.- Nežinojau, kad šiandien grįžti.

- Labas gražuoli.- pasisveikina ji.- O kas ji?

- Tu grįžai!- suklykia iš džiaugsmo mergaitė ir puola Kailui į glėbį. Jis pakelia ją ir apsuka ratu.

- Mano žmona. Nuo šiol ji gyvens čia. – atsako jis Esmei statydamas mergaitę ant žemės.

Ji net išsižioja iš nuostabos. Aš mindžikuoju nežinodama kaip elgtis. Kailas ją pristato garsiąją Esmę ir... brolio žmoną. Prie mūsų prisijungia ir seniau matytas vyras. Tikriausiai jo brolis.

Valgau netardama nė žodžio, nes jie daugiausiai tarpusavyje kalbasi itališkai. Esmė stengiasi būti man mandagi, klausinėja apie mane ir kaip mes susipažinome, bet už mane viską atsako Kailas. Trumpai ir nesileisdamas į detales. Žiūrėdama, kaip jie visi jaukiai bendrauja, pykstu dar labiau. Kodėl jis būtinai turi turėti dar ir tobulus artimuosius? Jie tarpusavyje juokauja, traukia vienas kitą šmaikščiai per dantį. Jaučiuosi kaip niekada svetima. Tai aš visada svajojau apie tokią šeimą... Kaip visada, jis gauna viską...

- Ir kaip mūsų Romeo tau pasipiršo?- nustebina mane Esmė paklausdama.- Priklaupė ant kelio?

Užspringstu nuo jos klausimo. Gurkšteliu vandens, o Kailas švelniai man paglosto nugarą.

- Taip ir galvojau.- nusikvatoja ji.- Tikriausiai jis pasiūlymą tuoktis atsiuntė elektroniniu paštu... - ji atsisuka į Kailą ir jam italų kalba priduria.- Vargšės tos plastikinės lėlės, su kuriomis tampeisi... Bus sudaužytos jų botulininės širdys.

- Labai šmaikštu.- nusivaipo Kailas ir paleidžia į ją šparago gabalėlį, priversdamas ją dar labiau nusikvatoti.

- Ar kelsit čia vestuves?- paklausia ji surimtėjusi.

- Nematau reikalo. Mes jau susituokę.- atsako Kailas ir pakili nuotaika dingsta kaip dūmas.

Baigus pietauti, atsiprašau ir patraukiu link savo kambario. Išeinant dar spėju išgirsti Kailo brolio balsą:

- Esi įsitikinęs, kad tai gera mintis, kad ji čia? Ji taikėsi į tave ginklu ir turbūt ne pirmą kartą. Nenoriu, kad Esmei ir Danielei kas nutiktų.

- Nesijaudink. Žinau ką darau.- Kailas paploja broliui per pečius.

Išeinu ir pagaliau galiu normaliai įkvėpti. Esmė neatrodo blogas žmogus. Bet jie jo šeima, todėl turi būti irgi mano priešai, ne? Mano alkūnę iškart surakino ilgi Kailo pirštai.

- Eime.- taria jis ir nusitempia į savo kabinetą.

Jis pasodina mane priešais savo stalą ir uždaro kabineto duris.

- Aš negaliu meluoti...- bandau teisintis.

- Kartais ji sugeba būti labai įkyri.- ramiai atsako jis ir užėjęs už stalo pradeda naršyti aplankalus.

Vieną iš jų ištraukęs, paduoda man lapą.

- Kas čia?- paklausiu paimdama jį į rankas.

- Įgaliojimas.- atsako jis nesileisdamas per daug į detales ir ištiesia man rašiklį.

- Koks?- bandau skaityti, bet jis surašytas italų kalba, todėl taip greitai išsiversti negaliu.

- Kad galėčiau veikti tavo vardu.

- Aš nepasirašysiu jo!- atsistoju ir numetu ant stalo lapą. – jau ir taip atėmei pasą, prievarta liepei ištekėti. Tau nėra ribų...

- Neturi iš ko rinktis.- Jis apeina stalą ir atsistojęs šalia manęs suneria rankas ant krūtinės.

Žiūriu į jį ir dar labiau niršdama. Jis visiškai neturi ribų... Jam vis negana. Piktai griebiu rašiklį ir pasirašiau. Sugriebusi lapą į kumštį, trenkiu jam į krūtinę. Tegu jis paspringsta tais savo įgaliojimais! Pasistiebiu kuo arčiau jo ir sukandusi dantis pagiežingai ištariu:

- Aš nepamirštu, kad tu esi mano priešas, tad ir tau nereikėtų to pamiršti. Kai tik pasitaikys palanki proga, net nedvejodama smeigsiu peilį tau į nugarą.

Jis tik nusijuokia iš mano grasinimų.

- Turiu tavęs bijoti?- pasitikslina jis.

Nieko neatsakiau ir išeinu iš kabineto. Jis taip mane erzina... Tas jo pasipūtimas... Pasileidžiu beveik bėgte į kambarį ir užsidariau duris. Jis mano priešas. Jis mano gražusis priešas...