...man nebaisu...

Ne tokia kaip kitos

Po pusryčių man suplovus indus, Kailą randu kabinete, skaitantį elektroninį paštą. Priverčiu jį sugrįžti į lovą, bet su sąlyga, kad jis galės neštis ir kompiuterį. Jam vėl įsitaisius lovoje, pamatuoju jam temperatūrą ir duodu gydytojo jam išrašytus vaistus. Teko atiduoti jam ir telefoną, kuris mirgėjo nuo praleistų skambučių, todėl kartas nuo karto Kailas trumpai paskambina, berdamas nurodymus.

Įsitaisau kojugalyje su beveik baigta skaityti knyga. Bet mano mintis vis nutraukia piktas Kailo balsas su dar vienu pašnekovu. Jis greitai beria jam nurodymus. Jam baigus kalbėti neištveriu ir priropojusi atimu telefoną.

- Melita, ką darai?- nustemba Kailas.

- Tau reikia ilsėtis, o ne šūkauti.- tariu išjungdama jo telefoną visai. – jeigu dar vieną dieną nedirbsi, tavo imperija nesugrius.

- Melita!- suprotestuoja jis.

- Jeigu ginčysiesi su manimi, atimsiu ir kompiuterį.- įspėju pagrasindama jam pirštu.

- Kaip tokia maža, esi labai kovinga.

- Tu dar nematei visos mano rūstybės, brangusis.- išsišiepiu ir suvokiu, kad pirmą kartą jį taip pavadinau. Jis irgi išsišiepia.

- Tai ką man veikti, jeigu neduodi telefono?- flirtuoja jis su manimi.

- Miegoti.- tariu ir išlipu iš lovos.- Tu dar turi temperatūros, tad apie jokią fizinę veiklą net negalvok.

- Tu labai žiauri...- patempia jis lūpą.

- Jeigu būsi geras berniukas ir manęs klausysi, gausi staigmeną.- išsišiepiu.

- Ištvirkusią slaugę porno žvaigždę?

- Tu niekada nepasikeisi, ane?- trumpai pabučiuoju jį ir išlipu ir lovos. Paimu jam nuo kelių kompiuterį ir užlenkusi padedu ant naktinio staliuko. – O dabar tau reikia pailsėti.

- Prigulk prie manęs...- pradeda prašyti perdėtai gailiu veideliu. Žinau, kad jis tik apsimetinėja, bet vis tiek labai smagu. – Aš negalėsiu be tavęs užmigti...

- Jeigu atsigulsiu šalia, tikrai nemiegosi, o priversi tenkinti tavo... tavo kūniškus geidulius- išpyškinu raustančiais skruostai.

- Knygos skaitymas tau išeina į naudą.- jis pagriebia mano knygą ir pradeda vartyti.- Kuriame skyriuje vartojami tokie terminai.

- Labai juokinga, o dabar atiduok.- bandau paimti, jis erzina, bet neatiduoda.- Nesielk kaip mažas vaikas. Atiduok.

- Jeigu nori, ateik ir pasiimk.- jis pasikiša ją po pagalve ir plačiai išsišiepia.

- Kaip sau nori.- nenusileidžiu ir demonstratyviai išeinu iš kambario. Mane pasiveja jo krizenimas. Nesusilaikau ir išsišiepiu pati.

Mielu noru aš ir toliau leisčiau laiką su juo, bet nors jis ir labai slepia, bet matau, kad jis dar neatsigavęs ir pavargęs. Juk mažiau nei prieš parą praktiškai gulėjo be sąmonės.

Anitos išprašau užleisti virtuvę ir išverdu troškinį. Manau bus jam pats tas, kai atsikels. Kartą buvau neišlaikiusi ir žvilgtelėjus į miegamąjį. Jis ramiai miegojo.

Galiausiai vis tiek neturėdama ką veikti ir negalėdama skaityti knygos, paskambinu mamai, kuri neatsiliepia. Net mama turi ką veikti...

Neradusi kuo užsiimti, įsijungiu televizorių. Išjungiu garsą- vis tiek nesuprantu kas kalbama. Junginėju vieną kanalą po kito. Kartais sustoju prie matyto filmo epizodo, bet nesusidomiu.

Bejunginėjant kanalus staiga pamatau... pati save. Sustingstu ir mane apima panika. Tai bulvarinė laida. Kartas nuo karto pranešėjos veidą užgožia mano ir Kailo nuotraukos iš Amelios salono atidarymo. Tuomet Kailas kažką kalba. Atsimenu tą akimirką. Jo žurnalistė kažko paklausė, o jis taip pasižiūrėjo į mane... Bet ta akimirka buvo sutrypta, nes iškart po to sekė pritrauktos mūsų rankos. Kai mus fotografavo prie Amelios logotipo sienelės, net nepastebėjau, kad kai Kailas mane apkabino, mūsų vestuviniai žiedai atsidūrė vienas šalia kito ir net kvailam tapo aišku, kad ne dėl papuošimo jie. Mano siaubui buvo parodytos ir mūsų apyrankės su angeliuku. Nors žiūrėjau be garso, bet nereikėjo net girdėti, kad suprastum, kad jie buvo eskaluojami viešai. Iškart po to, turbūt, kad būtų dramatiškiau, pasirodė kadrai, kai Kailas mane sodina į automobilį po užpuolimo. Pranešėja kažką linksmai pasakojo, bet man norėjosi tikrai ne juoktis. Žurnalistai per tiek metų nė trupučio nepasikeitė. Net nepasivarginę bent kažkiek pasidomėti itin asmenišką dalyką sumaišė su purvais. Paržvelgiau į apyrankę ir pirštais perbraukiau per angeliuką. Kaip jie drįso išvis eskaluoti tai. Net Felisitė ir Amelia, kurios matė mūsų apyrankes nedrįso paklausti apie jų kilmę. Tai kokią teisę turi visiškai pašaliniai žmonės aptarinėti tai?

Pakėliau akis ir pažvelgiau vėl į televizorių. Jame Kailas spaudos konferencijoje, bet kitoje nei kai atvykome į Paryžių. Jis kažką trumpai pasakė ir nesiteikė atsakyti į klausimus. Kada tai buvo? Neabejoju, kad tai kažkaip susiję su manimi, nes po to sekė įvairios nuotraukos iš įvairių renginių, į kuriuos jį atlydėdavo vis kitos gražuolės. Man buvo be galo skaudu į tai žiūrėti. Po to, lyg palyginimas, vėl pakartotos mano ir Kailo nuotraukos iš Amelios renginio.

- Tau nevertėtų žiūrėti to šlamšto.- taria Kailas prisėsdamas šalia manęs ant sofos. Vėl pradedamas kartoti Kailo trumpas pranešimas ir jis įjungia televizoriaus garsą. Pasigirsta monotoniškas ir tvirtas jo balsas. Jis sklandžiai prancūziškai beria žodžius.- Prieš tavo užpuolimą aš buvau surengęs spaudos konferenciją ir patvirtinęs, kad tu esi mano žmona.

- Kodėl taip pasielgei?- su siaubu paklausiau.- Juk buvome susitarę...

- Reikėjo jau seniai tai padaryti. Tos sklandančios kalbos tik skatino ieškoti skambios antraštės, o dabar, kai viskas visiems žinoma, greitai nebebus įdomu.

- O ką dabar siūlai? Kiekvieną kartą dairytis ar manęs kas už kampo netyko? Ar tualete...

Pasigailiu paskutinių žodžių, nes matau kaip jis visas įsitempia.

- Atleisk, nenorėjau...- bandau gelbėti padėtį. – tiesiog man nepatinka dėmesys, ypač iš žiniasklaidos.

- Greitai jiems pabos ir jie pamirš mus. Tuo atsiras kas nors įdomesnio už mus.

- Labai tikiuosi...- atsidūstu.- Ar pailsėjai?

- Turbūt nemiegojau tiek nuo kūdikystės dienų...- atsidūsta jis ir atsiremia į atlošą.

- Eime.- tariu ir atsistojusi ištiesiu jam ranką.- pamaitinsiu tave.

Jis nežymiai šypteli ir atsistojęs leidžiasi vedamas į virtuvę. Laimei, troškinys dar nespėjo atšalti, todėl nereikia šildyti.

- Anita kiekvieną kartą vis stebina.- burbteli Kailas mėgaudamasis mano troškiniu.

Išsišiepiu nuo jo komplimento. Pasigirsta beldimas į duris, todėl atsistoju, bet praeidama pro Kailą sušnabždu jam į ausį.

- Jau kurį laiką valgai praktiškai tik mano gamintą maistą. Bet ačiū.

Bet atidarius duris mano nuotaika galutinai sugesta...