...man nebaisu...

Pagalbos šauksmas

Mane supa. Lyg laive... Aplink vis dar tamsa. Bandau visomis jėgomis ją išsklaidyti ir susivokti kur aš ir kas man nutiko. Nuo supimo mane pradeda pykinti. Jaučiu kaip spazmuoja skrandį. Bandau giliai kvėpuoti ir suvaldyti kylantį šleikštulį. Vienas gilus įkvėpimas, antras, trečias...

Atsimerkiu ir vėl greitai užsimerkiu. Šviesa lyg vinys susminga man į galvą. Bandau pasukti ją, bet perveria skausmas. Pradeda grįžti prisiminimai. Kur aš? Kas tie vyrai? Kas man nutiko?

Kūnas sunkiai pasiduoda mano komandoms. Bandau vėl atsimerkti. Šį kartą ne taip skausminga. Pamirksiu porą kartų ir vaizdas pradeda ryškėti. Matau langą. Sau prie kojų. Ir prabėgančių medžių šakas. Aš automobilyje. Guliu šonu ant galinės sėdynės. Tyliai groja priekyje muzika. Negirdžiu pačios dainos, tik jaučiu lėtus jos žemų garsų dažnius, kurie, rodos, tranko man į galvą.

Šiaip ne taip pakeliu ranką ir paliečiu sau veidą. Pirštai iškarto užčiuopia lipnią masę. Pritraukusi pirštus arčiau akių matau, kad tai sukrešėjęs kraujas. Mano visas veidas dega. Viena pusė pulsuoja. Pamirksiu. Susivokiu, kad su viena akimi sunkiai matau. Vaizdas liejasi, skendi šešėliuose. Pačiupinėju aplink akį. Jaučiu ištinusius audinius aplink ją. Prisimenu tamsiojo žmogaus smūgį ir susigūžiu.

Kurį laiką bandau atgauti pusiausvyrą ir susivokti ką daryti. Akimirkoms einant jaučiuosi vis geriau, mintys skaidrėja, šešėliai traukiasi.

Pasuku galvą ir kažkiek matau priekyje sėdintį savo pagrobėją. Jis nevairuoja, tad matyt sėdi keleivio pusėje. Tarpusavyje vyrai nesikalba, tik žiūri į priekį. Tamsos žmogus paskendęs mintyse, todėl nepamato, kad aš atgavusi jau sąmonę.

Kai mintys pilnai praskaidrėja, pasičiupinėju klubą. Kadangi vilkiu platėjančią suknelę, šone yra paslėptos užsegamos kišenės. Meldžiuosi, kad jis nebūtų sudužęs...

Galiausiai užčiuopus užslėptą mažą užtrauktuką, lėtai jį atitraukiu. Nenuleidžiu akių to vyro. Stebiu, kad jis nepamatytų manęs. Bet jis, rodos, visiškai mane pamiršęs, žiūri į priekį.

Lėtai iš kišenės ištraukiu mobilųjį. Paslapčia jį nuleidžiu kuo žemiau. Matau, kad skilęs ekranas, bet perbraukus nykščiu, jis be garso atsirakina. Užsidega mano su Emiliu nuotrauka. Mes Palangos pleže, sėdime įsirausę į smėlį. Jis apsikabinęs mane iš nugaros, smakrą padėjęs man ant peties. Aš šypsausi iki ausų darydama asmenukę. Tada buvau tokia laiminga... ir kvaila... jaučiu, kaip vėl sukyla pyktis Emiliui, kad jis nieko nedarė, tiesiog leido jiems mane išsivežti. Iš nevilties pradeda kauptis ašaros. Dieve, už ką man toks likimas?

Pakaks, sudraudžiu save mintyse ir nuvaikau prisiminimus. Nieko jau nebepakeisi. Turiu suktis iš susidariusios padėties.

Įjungiu skaičių rinkimo laukelį. Drebančiais pirštais surenku 112. Prieš skambindama stebiu savo pagrobėją, bet jis ir toliau nekreipia į mane dėmesio. Dabar turiu suktis greitai. Paspaudžiu skambinimo mygtuką ir pasikišu mobilųjį tarp sėdynės ir ausies, kad kuo mažiau būtų matomas telefonas. Neilgai trukus išgirstu moters balsą:

- 112 klauso, kas nutiko?

- Padėkite... mane pagrobė...esu vežama...

- Negirdžiu jūsų, kalbėkite garsiau.

Sunkiai nuryju seiles ir bandau šnabždėti truputi garsiau:

- Mane pagrobė iš Zapyškio bažnyčios užsieniečiai vyrai, mane veža kažkur...- beriu žodžius toliau.

- Nesuprantu jūsų, kalbėkite lėčiau...

Bet mano pagalbos šauksmas buvo išgirstas ne to, kam reikėjo. Tamsusis žmogus atsigręžia ir mūsų žvilgsniai susitinka. Viskas, mane sugavo.