...man nebaisu...

Praeities vaiduoklių puolimas

Skaniai papietaujame. Maistas ir aplinka tikrai užburia. Kailui, rodos, irgi įtiko mano pasirinkimas. Bendraudami daugiausiai apie mėgstamas Londono vietas, maloniai praleidžiame laiką vienas kito draugijoje.

Jam baiginėjant gerti kavą, o man- sultis, suskamba jo telefonas. Jis iškart atsiliepia ir persimetęs keliais žodžiais su pašnekovu, padavėjo paprašo sąskaitos.

Atsiskaitęs jis įsodina mane į automobilį ir išvažiuoja iš automobilių aikštelės. Šmaikštusis mano pašnekovas dingo, labas rūsčiajam... Šį kartą važiuojame tylėdami, jis paskendęs savo mintyse, o aš pro automobilio langą stebiu pilką aplinką. Kaip visada, lengvai ir grakščiai manevruodamas visureigį Kauno gatvėmis, išvažiuojame į vakarinį aplinkkelį.

- Nevažiuojam į viešbutį?- nustembu.

- Kol kas ne, bet neužtruksiu.

- O kur važiuojam?

- Pas Tomą į namus. Turiu dar šį vakarą pasirašyti skubų dokumentą, nes rytoj po pietų turim išskristi.

Pajuntu, kaip širdis nustoja plakti...

- Gal aš galėčiau likti viešbutyje? – paprašau.

- Ne.

- Kodėl?

- Nėra apsaugos. – vėl grįžo diktatorius.

- Bet juk aš niekur nebėgsiu...Ir išvis man ta tavo apsauga nepatinka. Ar galėtum bent jau nors kiek pasitikėti manimi? – bandau apeliuoti į jo sąžinę.

- Apsaugai vadovauju aš ir jiems pavesta vykdyti tik mano įsakymus.

- Ką tai turėtų reikšti? Kad man paskirta auklė?- Jis tikrai sugeba mane sunervinti.

- Kaip matau, tau būtent auklės ir reikia. – neatitraukdamas akių nuo kelio suburba.

- Kur lenki?- ne juokais užpykstu.

Sustojame prie šviesoforo ir jis pasisuka į mane.

- Dėl apsaugos nediskutuosim. Tu būsi saugoma ir taškas. Ir įsidėmėk visam laikui- man nepatinka, kai tu flirtuoji su kitais, supratai? Aš su niekuo nesidalinu, ypač su kažkokiais jaunikliais.

Išsižioju iš nuostabos. Iš kur jis sužinojo? Užsidega mums žalias šviesoforo signalas ir mes pajudame.

- Tai jau tavo smogikas pasiskundė.

Kailas susinervinęs pasižiūri į mane, bet nieko neatsako. Sukyla toks pyktis, kad negaliu tylėti.

- Aš neflirtavau ir nieko ten tokio nebuvo, tiesiog persimetėm keliais žodžiais, o Lukas pats puolė. Nedaryk iš musės dramblio.

Kailas toliau nieko neatsakė ir net nepažvelgė. Kartais taip noriu, kad jis kalbėtų, o ne tylėtų ir vis tiek darytų savo.

Važiavome slegiančioje tyloje. Kiek aprimusi pabandžiau dar kartą:

- Kol būsi pas Tomą, gal gali mane išleisti pas tėvus?

- Ne.- atsakė jis, o jo balso tembras nedavė tikslo ginčytis.

- Aš nenoriu ten važiuoti...- pradėjau nervuotis.

- Galėsi likti automobily. Aš užtruksiu tik akimirką.

- Kodėl negaliu palaukti pas tėvus?

- Negali.

- Kodėl?- jau beveik šaukiau ant jo.

Jaučiau kaip kyla panikos priepuolis. Jis net nesivėlė į kalbas ir nekreipdamas dėmesio į mane, vežė tolyn. Užkilome į Zapyškio kalną ir pasukome priešinga kryptimi nei gyvena mano įtėviai. Panika jau tapo nevaldoma. Pro automobilio langą plaukė iki skausmo pažįstami vaizdai.