...man nebaisu...

Savęs gailestis

Mums pasiekus namus, pasijuntu dar geriau.

- Ar tau tikrai viskas gerai?- paklausia Kailas kai įeiname į namus.

- Taip, tiesiog noriu persirengti. – tariu ir nuskubu į miegamąjį.

Užsidarau vonioje ir pažvelgiu į veidrodį. Atrodau baisiai: išbalusi, išplėstomis akimis ir tušu išteptais apatiniais vokais. Nusiprausiu veidą ir nusivalau makiažą. Susisukusi plaukus į kuodą, drabužinėje persirengiu savo taip mėgstamomis timpomis ir patogia tunika.

Grįžusi į svetainę, Kailą randu balkone. Matau, koks jis susimąstęs. Noriu paguosti jį, bet nesurandu žodžių. Pati jaučiuosi kaip partrenkta automobilio.

Virtuvėje išgeriu tabletę nuo galvos skausmo ir užsikaičiu žalios arbatos. Jaučiu, kaip sugrįžo Kailas.

- Ar gersi arbatos?- paklausiu, užsiplikydama sau puodelį.

Neišgirdusi atsakymo atsisuku. Jis stovi ir žiūri į mane. Nors iš pažiūros jis atrodo ramus, bet žinau, kad viduje jis visas verda.

- Juk supranti, kad negali manęs saugoti kiekviename žingsnyje? Nesijausk kaltas. – tariu ir jis nuleidžia akis.

- Turėjau tave apsaugoti. Juk pažadėjau tau.

- Tai ir saugojai.- prieinu ir rankomis apsiveju jam liemenį. - Su tavimi jaučiuosi saugi. O tai svarbiausia. Juk buvau moterų tualete...

- Labai išsigandau, kai paskambinai man...- jis tvirčiau mane apkabina.

- Jeigu paskambinau tau, tai kaip Lukas sužinojo?

- Sebas jam paskambino. Tu labai drąsi...

- Galėčiau apginti ir tave.- pakeliu galvą ir nusišypsau jam.

- Geriau leisk man tave ginti, nors ir kaip nesiseka...

Pasistiebiu ir pabučiuoju jį į skruostą.

- O dabar išgersi su manimi žalios arbatos. – paimu jį už rankos ir pasisodinu prie baro.

Užplikau jam irgi arbatos ir padedu puodelius ant stalo. Atsisėdu priešais jį ir delnais apsikabinu puodelį.

- Jis daugiau tavęs nenuskriaus...- sumurma jis. – pasirūpinsiu tuo.

- Tu žinai kas jis toks?- paklausiu prisimindama ką užpuolikas sakė.- ar jūs susipykę?

- Jeigu gerai pamenu, tai žinau kas jis. Tik prasigėręs paskalų rašeiva ir tiek.

- Jis sakė, kad sunaikinai jo karjerą.

- Taip sakė?- Kailas pažvelgia į mane ir matau, kaip jis niršta.

- Kailai, kas tarp jūsų nutiko? Nes jis jaučia tau akivaizdžią neapykantą. Manau po to kas šiandien įvyko, turiu žinoti.

Kailas nenuleisdamas žvilgsnio svarsto ar man sakyti. Galiausiai pasiduoda.

- Prieš porą metų, o gal ir daugiau, bandė sukurti skandalą apie mane. Jis nufotografavo mane su Esme ir Daniele parke. Danielė buvo įsikabinusi man ir Esmei į rankas. Tas išpera parašė straipsnį, kad Esmė yra mano meilužė ir Danielė mano dukra, tik aš nenoriu įsipareigoti, todėl brolis vedė Esmę, kad Danielė nebūtų pavainikė. – Matau kaip jam sunku apie tai kalbėti.- Ar bent supranti, kiek joms reikėjo išgyventi? Danielė nenorėjo eiti į mokyklą, nes bijojo pašaipų. Turėjau kažko imtis.

- Bet juk tai netiesa? Kaip galėjo kažkas patikėti?

- Būtent, bet daug kam vis tiek kilo visokių klausimų.

- Ir ką tu darei?- paklausiau, bet bijojau išgirsti atsakymą.

- Ne tą ką pagalvojai. Tomo dėka su juo maniau, kad susitvarkėme. Padaviau jį ir jo redakciją į teismą už šmeižtą. Aišku, laimėjau. Prisiteisiau kelis milijonus. Bet čia ne piniguose esmė. Kiek žinau, po to įvykio niekas nenorėjo jo samdyti. Negalvojau, kad jis toks kvailas ir vėl bandys stoti man skersai kelio.

- Oho...- tariau apstulbinta jo pasakojimo.- Dabar aišku, kodėl jis toks pagiežingas tavo atžvilgiu. Jis tikras beprotis... Mane palaikė palydove...

- Todėl ir tau nereikėtų bendrauti su ta mergina.

Kailas tikriausiai minty turi Sandrą. Noriu ją kaip nors apginti, bet mūsų pokalbį nutraukia pasigirdęs beldimas į duris. Kailas atsistoja ir nueina atidaryti. Sugrįžta lydimas pagyvenusio vyro, kuris prisistato policijos pareigūnu. Jis surašo mano parodymus. Tik dabar pasijaučiu keistai, nes realiai tas vyras man nieko blogo nepadarė, tik išgąsdino, todėl, kad ir kaip Kailas siuto, atsisakiau jam pareikšti kaltinimus. Jis irgi nukentėjo pakankamai, o veltis į teisinius procesus neturiu jokio noro. Vis tiek jis gautų geriausiu atveju tik lygtinumą. Jis bus dar sulaikytas parą, bet jaučiu, kad daugiau jis nenorės prie mūsų lįsti.

- Kodėl nepareiškei jam kaltinimų?- policininkui išėjus pratrūksta Kailas.- Juk supranti, kad jį paleis.

- Jį ir taip būtų paleidę. Ką aš tuo laimėsiu? Tik būsiu tąsoma po apklausas. Ir kas iš to?- aš irgi pradedu rėkti irgi ant jo.- jis man nieko nepadarė, net negrasino... Atrodysiu juokingai.

- Tau nereikės nieko daryti, aš ...

- Gana, jau pavargau nuo to. Noriu tik pailsėti ir pamiršti viską kuo greičiau.

- Kodėl man nepasakei, kad tai jis jau buvo tave užpuolęs?- vis nerimo Kailas.

- Nežinau... aš pavargau...

Išeinu į miegamąjį. Beprotiškai skauda galvą. Prigulu ir matyt užsnūstu.

Prabundu sušalusi. Už lango jau tamsu. Kambaryje irgi. Esu viena. Atsistoju ir nueinu į drabužinę. Susiradusi vilnonį megztinį, įsisupu į jį ir einu ieškoti Kailo. Laimei, bent jau galvos nebeskauda.

Kailo niekur nėra, net ir kabinete. Jau nusprendžiu, kad jo visai nėra namuose, kol kyla mintis patikrinti balkoną. Ir randu jame jį. Stebiu kurį laiką. Jis atsukęs nugarą, su džinsais ir trumparankoviais marškinėliais. Lauke spaudžia minusas, bet jis, rodos, to nepastebi. Jis man atsukęs nugarą, bet man ir nereikia matyti jo veido, kad suprasčiau, kad jis pergyvena dėl mano užpuolimo. Žinau, kad jis linki man gero, nori apsaugoti mane, bet nuo viso pasaulio neapgins. Aš ir pati juk nesu silpna. Matau, kaip smilksta jo rankose cigaretė, bet jis taip paskendęs savo mintyse, kad to nepastebi.

Nebegaliu daugiau į jį tokį žiūrėti. Prieinu prie jo ir man prisiglaudus prie jo, jis krūpteli. Paliečiu jo ledinę odą ir net pati sudrebu.

- Tu visas sušalęs... einam į vidų. Prašau.

Jis pažvelgia į mane.

- Šiandien galėjai labai nukentėti...

- Bet nenukentėjau. Aš gyva ir sveika. O mums reikėtų grįžti, kol nesusirgom.

Kailas jau siekia mane apkabinti, bet tik dabar suvokia, kad vis dar laiko bebaigiančią smilkti nuorūką. Jis užgesina ją peleninėje ir į kelnes pasitrina delnus. Paimu į už rankos ir nusivedu į vidų. Jis visas sušalęs.

- Padarysiu tau karštos arbatos. –tariu, bet jis mane sulaiko ir apkabina.

- Eime miegoti. Jau naktis.

Linkteliu jam. Jis, palydėjęs mane į miegamąjį, pats dingsta vonioje. Kol jis išeis, persirengiu ir susirangau lovoje. Išėjęs iš vonios jis susirango lovoje šalia manęs. Jis vis dar ledinis.

- Tau šalta...- sukuždu man į kaklą.

- Viduje tikrai ne...

Pabučiuoju jį. Taip ir užmiegame, vienas kito glėbyje.