...man nebaisu...

Vyriški žaisliukai

Kitaip nei aną kartą, rytą drabužinę randu pilną. Aplink kabo įvairių spalvų suknelės, sijonai, marškinėliai. Gale trimis aukštais sustatyti batai. Čia randu nuo garsiųjų raudonpadžių aukštakulnių iki visai paprastų balerinos lygiapadžių batelių. Praveriu arčiausiai esantį stalčių ir jame randu įvairių nėriniuotų apatinių. Prisėdu ant odinio suolelio. Dairausi aplink apstulbusi. Kaip gali vienas žmogus turėti tiek daiktų?

- Matau, jau viską pristatė.- atsigręžiu išgirdusi balsą.

Jis atsainiai stovi atsirėmęs į durų staktą ir sukryžiavęs kojas bei rankas. Vilki juodus džinsus ir juodą megztinį aukštu kaklu. Atrodo dar aukštesnis ir baugesnis. Ir gražus kaip niekada...

- Ar čia viskas man?- paklausiu apstulbus.

- Pradžiai. Vėliau, kai pradėsi mane lydėti į susitikimus ir pokylius, važiuosime apsipirkti rimčiau.

- Abejoju ar reikia...- mostu parodau pilnutėlę drabužinę.

- Mano aplinkoje, tai lašas. Moterys, su kuriomis turėsi bendrauti, retai kada antrą kartą rengiasi tą pačią suknelę.

- Juk supranti, kad aš niekada snobe nebūsiu...

- Bet esi mano žmona,- jis nužvelgia mane ir jo akys sužaibuoja.- Ir man patinka savo moterį puošti.

Aš paseku jo žvilgsnį ir pamatau, kad chalatas prasiskleidęs ir jam matosi apsinuoginusi mano šlaunis. Pasitaisau, bet tai dar labiau jį pralinksmina. Suskamba jo mobilusis. Jis, išsitraukęs iš džinsų kišenės, atsiliepia.

- Palauk, - taria jis skambintojui ir atsigręžia į mane.- paskubėk apsirengti ir eisime pusryčiauti.

Jis išeina. Girdžiu jį kambaryje kalbantį, bet nesuprantu žodžių. Apsidairiusi išsirenku juodas kelnes ir baltą megztuką. Pamačiusi etiketes net akys išsiplečia. Jeigu visi šie daiktai originalai, tai jis tikrai labai turtingas... Išsitraukusi juodas siaurutes kelnaites ir tokią pačią liemenėlę, uždarau duris.

Suaimanuoju pamačiusi dydžius... Šie rūbai visu dydžiu mažesni nei paprastai nešioju, o kiek girdėjau, dizainerių rūbai ir taip yra pamažinti. Kokia gėda, kai neįlįsiu į juos... Mano nuostabai, apatiniai tinka. Pažvelgiu į savo atvaizdą veidrodyje ir negaliu pažinti savęs. Numečiau mažiausiai bent jau tris kilogramus. Pilvo ne tik kad nėra, bet jis net įdubęs. Per odą matosi šonkaulių kontūrai. Sumušimas ant šono jau beveik užgijęs. Daugiausiai sumušimų matosi ant rankų. Gerai, kad bent jau riešas neištinęs, bet mėlynė niekur nedingusi.

Be didesnio vargo apsivilkusi drabužius, atsisuku ir dar kartą pasigrožiu savo atvaizdu. Jeigu ne beveik išnykusios mėlynės po akim kontūrai, tai atrodyčiau jau nepriekaištingai.

Išėjusi iš drabužinės randu Kailą vis dar kalbantį telefonu ir nusisukusį į langą. Jo plati raumeninga nugara užstoja didelę dalį pro langą sklindančios šviesos. Jis greitakalbe itališkai beria nurodymus. Atsigręžęs į mane, jis sustabdo pokalbį ir atitraukęs telefoną nuo ausies, taria man:

- Pasidažyk. Po pusryčių išvažiuosime.

Net nespėju pasiteirauti, kur važiuosime, kai jis toliau tęsia pokalbį telefonu lyg niekur nieko. Apsidairau ir kambario gale pamatau kosmetinį staliuką, ant kurios viršaus sudėta visa būtiniausia kosmetika. Greitai švelniai pasidažau, užmaskuodama mėlynę ir truputi paryškindama akis. Visą tą laiką jaučiu jo stebintį žvilgsnį. Per stebuklą neišsibadau pieštuku sau akių.

Baigusi dažytis atsisuku. Jis iškart pabaigia pokalbį.

- Tinka?- paklausiu.

- Tinka. Pasiimk ką šilčiau apsirengti.