...man nebaisu...

Pasitikėjimas

Jis prisimerkia ir jau matau, kad jis vos valdosi man netrenkęs. Nusipurtau jo rankas ir bandau sprukti nuo jo. Palto rankove nusibraukiu ištryškusias ašaras. Kaip jis drįsta taip mane kaltinti? Tai jo apsauginis pasimetė. Su Luku niekada taip nebūtų atsitikę.

- Kur eini?- jis sugriebia mane už riešo.- su tavim dar nebaigiau...

- Kailai, tučtuojau paleisk ją.- Tomas stoja tarp mūsų.

- Nesikišk.- šnypšteli jam Kailas.

- Melita man pati paskambino prašydama pagalbos. Ji pasimetė, be to ją užpuolė. Geriau aiškinkis, kodėl ją apsauginis vieną paliko!

Kailas pažvelgė į mane.

- Tai tiesa?- jau švelniau paklausė jis.

- Eik tu...- ištraukiau iš jo gniaužtų ranką ir pasileidau į namą.

- Man pranešė apsauginis, kad ji pabėgo iš salono. Ją matė su vyru, su kuriuo iš garažo išvažiavo. – dar spėjau išgirsti Kailo žodžius.

- Manai aš tau meluočiau? – Tomas piktai paklausė.

Daugiau nesiklausiau ir užlėkiau laiptais aukštyn į savo kambarį. Nutrenkusi ant žemės cigarečių dūmais atsiduodanti paltą, kritau į lovą ir pradėjau verkti. Visai palūžau. Jis net neleido man nieko pasakyti... Labiau tiki kažkokiu apsauginiu, kuris net nesugeba dirbti savo darbo, nei manimi. Ir dar sako, kad aš jį nuvyliau... O jeigu tas vyras man būtų ką nors padaręs? Negaliu net to pagalvoti... Staiga užvaldė prisiminimai, kaip Kailas tame miške mane įstūmė į automobilį... Kaip jis lietė mane... Net girdėjau tą garsą, kaip cinkteli diržo sagtis. Užsidengiau burną, kad neklykčiau. Jis tas pats vyras, kuris mane išprievartavo. Jis tik apsimetinėjo geru... Visi vyrai nori mane nuskriausti... Nuo visų turiu gintis...

Pajutau, kaip mano koją palietė ranka. Krūptelėjau ir pašokau. Šalia sėdėjo Kailas. Negirdėjau, kaip jis įėjo.

- Nusiramink, viskas gerai.- jis bandė mane paliesti, bet aš atšokau nuo jo. - Mažute, viskas gerai. Tu čia saugi. Aš atsiprašau...

- Neliesk manęs!- piktai nusibraukiau ašaras.- Nedrįsk manęs liesti!

- Nusiramink... Aš nežinojau. Tomas man viską papasakojo.

- Tiki visais kitais, tik ne manimi...

- Man pasakė, kad tu pabėgai.

- Mane paliko! Vieną, be telefono, be pinigų, nepažįstamoje vietoje... O dar tas vyras...

- Ar jis tau ką padarė?

- Bandžiau tau prisiskambinti, bet mane palaikė viena iš tavo kekšių!

- Apie ką čia kalbi?

- Kai reikia tavęs, negaliu rasti!- pajuntu, kaip ašaros vėl teka skruostais.- O dar sakai, kad aš nepatikima? Tai tu nepatikimas! Tikėjausi, kad apginsi mane, bet tavęs neina prisišaukti! Ir po viso to dar apšauki mane.

- Tai kodėl sakei, kad buvai su kitu? Pati tai patvirtinai.

- Nes tą norėjai išgirsti tu, ane? Tikėjaisi, kad iškart tave išduosiu?

- Aš buvau blogai informuotas.

- Tas apsauginis žioplas! Tas vyras laikė mane, o Andrė pro mus praėjo... Lukas niekada to nebūtų leidęs...

- Andrė atleistas. Daugiau jis nesaugos tavęs. Ką tas vyras tau padarė?

- Nejau tau rūpi? O gal pasakysi, kad jis buvo mano meilužis?

- Nešnekėk taip... Nenorėjau, kad tave nuskriaustų. Pasirūpinsiu, kad daugiau tas nepasikartotų.

- Tas vyras dėl tavęs manęs ieškojo... Jis norėjo sužinoti apie tave.

Kailas pasislinko prie manęs arčiau.

- Ką turi minty? Papasakok viską nuo pradžių.

Mikčiodama pradėjau pasakoti, o Kailas atidžiai klausėsi. Man baigus, jis nulenkė galvą ir alkūnėmis įsirėmė į kelius.

- Ar žinai kas jis toks?- paklausiau tyliai.

- Nežinau.- jis atsiduso. – bet numanau, kad koks sensacijos trokštantis žurnalistas.

- Tai gali pasikartoti, ane? – pajutau, kaip baimė mane pradėjo smaugti.

- Nepasikartos. Tave saugos daugiau apsaugos. Bet ir pati turi saugotis, niekur neiti viena, ypač kai pristatysiu tave visuomenei kaip savo žmoną.

- Tu ką? Nedrįsk! Nenoriu tokio dėmesio...

- Bet vis tiek tai iškils į viešumą.

- Neiškils, jeigu nesirodysiu su tavim.

- Ką čia kalbi?- jis pažvelgė į mane nustebęs.

- Manau, mums nederėtų rodytis viešumoje kartu...

- Nesąmonė. Manai neapginsiu tavęs?

- Šį kartą neapgynei. O mane laiko tik eiline tavo mergše.

- Nevadink savęs taip. Tu mano žmona ir nenoriu tavęs slėpti. Paryžiuje galėsi pradėti pratintis prie viešumo, o kai grįšime, jau nebekreipsi į paparacius dėmesio.

- Aš to nenoriu... Neversk manęs... Aš nevažiuosi į Paryžių...

Jis pasisodino mane ant kelių ir apkabino.

- Mes rytoj po pietų išskrisim ir ten smagiai praleisim laiką.

- Bet ten dar daugiau bus spaudos dėmesio...- sukukčiojau, o jis tvirčiau mane apkabino.

- Aš pasirūpinsiu, kad jaustumės saugi. Pažadu.

Jis švelniai mane pabučiuoja į lūpas. Prisiglaudžiu prie jo. Jo kvapas mane ramina.

- Rytoj prasidės naujas mūsų etapas.- pažada man jis.

Ir jo žodžiais aš nė kiek neabejoju...

Na va, kaip ir pirma dalis baigėsi... Antroje dalyje bus visko, bet daugiausiai- aistros :) Jie bandys būti kartu, bet tai sudėtingiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio... Manote Kailas sunkiai sugyvenamas? Melita ne ką nemažiau, tad galite laukti tokių susidūrimų, kad, man rodos, nuobodu tikrai nebus :)

Atskleisiu dar šį tą: pirmoje dalyje daugiausiai viskas sukosi apie ją, o kitoje atsiskleis jo pasaulis ir jo gražiausi ir nelabai būdo bruožai.

Iškyla toks klausimas: kita dalis turi panašiai skyrių kaip ir ši. Norėčiau sužinoti jūsų nuomonę: ar kelti šioje dalyje ir toliau, ar daryti atskirą? Labai lauksiu komentaruose žemiau jūsų pasisakymų.

Labai ačiū, kad esate su manimi :)