...man nebaisu...

Marmurinė tvirtovė

Rytą, kaip ir žadėjo, atvažiavo Kailas. Šį kartą manęs nepamiršo... Pirmiausia jis trumpam užėjo ir atnešė drabužius. Kol rengiausi, jis sutvarkė dokumentus.

Prieš mums išeinant sesutė atėjo perrišti mano riešo. Nurišus tvarstį, pamačiau raudoną dryžį. Pjūvis buvo gilesnis nei įsivaizdavau. Matėsi žaizdos siūlai. Pajaučiau, kaip įėjo Kailas ir irgi stebi mano žaizdą. Neabejoju, kad liks bjaurus randas...

- Šiandien dar nešlapinkite rankos, bet rytoj galite nusirišti tvarstį ir daugiau netvarstykite. Siūlai tirpstantys, tad žaizdai gyjant, jų jau nesimatys.

- Dėkui.- padėkojau sesutei.

- Sveikite.- palinkėjo ji ir atsisveikinus išėjo.

- Ar galim važiuoti?- paklausiau atsistodama Kailo.

Jis vis dar žiūrėjo į mano riešą. Atrodė...net sunku įvardinti... kaltas... užjaučiantis... Paslėpiau riešą po megztuko rankove. Kuo toliau nuo jo akių. Man jo gailesčio nereikia. Nereikia niekieno gailesčio. Čia tik mano vienos reikalas.

- Eime?- paklausė Kailas lyg pabudęs iš savo minčių.

- Taip.

Atsivilkau paltuką. Kailas palaikė man duris. Už durų laukė man nepažįstamas apsauginis.

- O kur Lukas?- pasiteiravau supratusi, kad jau seniai jo nemačiau.

- Jis nebedirba. – burbtelėjo Kailas nepatenkintas.

Sustojau ir sugriebiau jam už rankos, taip jį sustabdydama.

- Tik nesakyk, kad atleidai jį? Už ką? Už tai, kad jis parodė man nors kiek žmogiškumo?

- Nieko aš neatleidau.- Kailas paėmė mane už rankos ir toliau vedėsi.

Sustojome prie lifto.

- Kaip suprasti „parodė žmogiškumą"? Ar lindo prie tavęs?- jis pasisuko, kad galėtų mane geriau matyti.

- Ką? Ne! Dėl Dievo meilės, kodėl taip pagalvojai?- pasibaisėjau.

- Jūsų keistas... bendravimas.

- Tiesiog pripratau prie jo, pasitikiu juo...

- Tai juo pasitiki, o manim ne? Dabar mane tikrai įžeidei.

Atsidarė lifto durys ir mes įlipome. Be mūsų buvo daugiau žmonių, todėl pokalbio netęsėme. Palaukėme kol išeisime iš ligoninės ir įsėsime į automobilį.

Kailas buvo akivaizdžiai piktas.

- Atsiprašau, ne tai norėjau pasakyti. Tiesiog... jis kaip draugas... Nežinau kaip tai pavadinti...- bandžiau nutraukti tylą.

- Jis pats išėjo.

- Kodėl?

- Nes aš su tavim blogai elgiuosi. Jis nenori prie to daugiau prisidėti.

- Kaip?... Nesuprantu...

Kailas nieko neatsakė, tik susikaupęs išvairavo automobilį.

- O tu jam nedovanosi už tai?- pasiteiravau tyliai, bet susitikau su rūsčiu jo žvilgsniu.

- Laikui bėgant priprasi ir prie kitų apsauginių.

- O jeigu paprašyčiau, kad jis grįžtų?

- Nematau reikalo.

Atsidusau, nes mačiau, kad beprasmiška ginčytis.

- Ar bent jau galėtume sustoti kapinėse?