...man nebaisu...

Mažas žingsniukas pirmyn

Prabudau nuo malonių kvapų, kurie kuteno skonio receptorius. Pajutau, kad esu baisiai alkana. Sugurgė pilvas. Atsimerkiau. Ant spintelės Liucia dėliojo nuostabiais kvapais atsiduodančius indelius.

- Liucia?- nustebau ją išvydusi.

- O, mergaite, kaip man džiugu vėl tave matyti...- ji plačiai man nusišypsojo.- Labai mus išgąsdinai... Jau galvojom, kad netekome tavęs.

Ji priėjo prie lovos ir atsisėdusi ant krašto, paėmė mano ranką. Tik dabar pamačiau, kad kairysis mano riešas subintuotas. Nuo jos švelnumo vėl pradėjau graudintis.

- Nereikia, mergaite... Žinau, kad tau teko daug iškentėti... Bet viskas bus gerai, pamatysi, juodos dienos galiausiai baigsis ir vėl nušvis saulė.

- Labai norėčiau... Ką čia veikiate?- bandžiau nusukti kalbą kol dar nesusigraudinau.

- Išleidau poną Kailą namo apsitvarkyti, nes jis tuoj pradės gąsdinti personalą. Visai apsileido...- ji liūdnai nusišypso.- jis nuo jūsų nesitraukė tris dienas... Manau, per tą laiką jis turėjo progos viską permąstyti.

Žvelgiau jį ją skatindama kalbėti toliau, bet ji tik nusišypsojo.

- Išviriau jums sriubos ir iškepiau šviežių bandelių.

- Dėkui, jaučiuosi labai alkana.

- Labai džiugu girdėti.

Ji plačiai šypsodamasi padėjo man atsisėsti ir priešais padėjo padėklą su dieviškai kvepiančia sriuba.

- Leiskite, pamaitinsiu jus.- ji paima šaukštą, bet aš iš jos atimu.

- Nereikia, galiu ir pati.

Pasemiu gardžiai kvepiančios sriubos ir paragauju. Skonis dar geresnis nei kvapas. Suaimanuoju iš malonumo.

- Kaip gera jus tokią matyti.

Pažvelgiu ir ji pradeda graudintis. Šypteliu jai ir vėl kimbu į maistą.

- Kai grįšite namo, aš jus kaip reikiant palepinsiu...

Grįžti namo... Ką tai reiškia? Tą didelį namą tikrai nelaikau savais namais, Lietuvoje irgi vietos nebeliko... Tai kur mano namai? Ar rasiu tokią vietą, kurią galėsiu pavadinti namais?

- Nuliūdinau jus... Pamatysite, viskas pasikeis, tik turėkite kantrybės... Panelė Izabelė tikrai prie jūsų nelįs, jau ji atsiėmė savo.

- Aš nenoriu ten grįžti...- burbtelėjau sau po nosimi, bet ji išgirdo.

- Jaučiu, kad daug kas pasikeis, pamatysite. O dėl Izabelės, jai tiesiog baisu.

- Baisu? Nejau aš taip gąsdinu?

- Jai baisu prarasti brolį.

- Bet aš nieko neketinu savintis.

- Akivaizdu, kad ponas Kailas labai gražus vyras. Ir beprotiškai turtingas, ambicingas ir turintis aukštus prioritetus, todėl traukte trauke tam tikro plauko mergužėles. Daug metų jis šaltai naudodavosi jomis, buvo joms abejingas, bet staiga pasirodote jūs ir tiesiogine šio žodžio prasme išvedate jį iš proto. Nebelieka jokio šaltakraujiškumo, apskaičiavimo, o turi veikti spontaniškai. Todėl ji ir bijo jūsų. Nes jūs sugebate prieiti giliau nei kuri kita. Neklausykite ką kas plaka liežuviais ar rašo bulvarinė spauda. Kai ilgai pagyvensite jo pasaulyje, įprasite nekreipti dėmesio į paskalas. Todėl ir vertinu, kad ponas Kailas jus saugo nuo viešumos, nes gandai gali būti negailestingi. Jūs tik turite žinoti, kad Makenų vyrai toliau savo moters nemato ir myli besąlygiškai.