...man nebaisu...

Veiksmų pasekmės

Visą laiką turi atsakyti už savus poelgius. Ir tuo greitai tenka įsitikinti...

Krūpteliu ir pašoku iš miego. Lovoje viena. Mano širdis smarkiai plaka. Neapleidžia bloga nuojauta, ji tiesiog smelkiasi į mane.

Išlipu iš lovos ir užsimetusi chalatą, išeinu iš miegamojo. Visus tylu, tik girdžiu kaip Anita virtuvėje kažką daro.

Užmigau vakar Kailo glėbyje. Jis laikė mane apkabinęs likusią nakties dalį, vis dar jaučiu jo šilumą. Nežinau, ar susapnavau, ar iš tikro jis dar visai neseniai mane pabučiavo... Bet dabar jo niekur nėra. Fiziškai jaučiu, kad jo nėra šalia...

Nueinu į virtuvę ir randu Anitą atsirėmusią į spintelę. Ji visa balta, lyg pamačiusi vaiduoklį. Pamačiusi mane sunerimsta ir nukreipia žvilgsnį.

- Labas rytas, ponia Makena.- perdėtai mandagiai ji pasisveikina, bet jaučiu kaip jos balsas virpa, todėl mano nuojauta dar labiau sustiprėja.

- Kur mano vyras?- paklausiu jos ir ji krūpteli.- Kur Kailas?

- Melita...- suaimanuoja ji.

- Sakyk kas nutiko.- spaudžiu ją, nes nujaučiu, kad kažkas įvyko baisaus.- Anita! Kas vyksta?

- Ponas Makena... Jūsų vyras, liepė nejaudinti jūsų...

- Sakyk! – jaučiu kaip nuo įtampos tuoj nualpsiu. Ji dvejoja.

- Prieš kelias minutes, jūsų vyrą išsivedė policijos pareigūnai...

- Kaip tai išsivedė?- pratrūkstu.

- Jie atėjo, pareiškė jam kaltinimus ir uždėję antrankius jį išsivedė...- pradeda kukčioti ji.

Nieko nelaukusi puolu link lauko durų ir atplėšiu jas, bet koridorius tuščias. Užtrenkusi duris, nuskubu per svetainę ir atidariusi balkoną, išeinu į žvarbų gruodžio orą. Bet šalčio nejaučiu. Priėjusi prie balkono krašto dar spėju pamatyti, kaip Kailas, surakintomis antrankiais už nugaros rankomis, sodinamas į policijos automobilį. Jis pakelia galvą aukštyn ir pažvelgia į darganotą Paryžiaus dangų... Prieš įlipdamas į policijos automobilį, jis giliai įkvepia ir klusniai leidžiasi įsodinamas. Mirksėdami mėlynais švyturėliais, policijos automobilis atsiplėšia nuo šaligatvio ir nutolsta. Panika vis labiau mane kausto. Pažvelgiu į apačią ir mano žvilgsnis susitinka su Fabio. Krypteliu galvą parodydama, kad jis ateitų į viršų pas mane.

Sugrįžusi į vidų mane pradeda krėsti drebulys. Anita prieina ir ant peties man uždeda ranką. Bet mane tas mažai guodžia. Rodos pasaulis nustojo suktis. Niekaip nesuvokiu, kodėl jį suėmė... Nejau...

Fabio pasibeldęs įeina į vidų.

- Kas vyksta?- griežtai paklausiu. – Kodėl išsivežė Kailą policija?

- Nežinau ponia Makena. Man tai irgi buvo staigmena.

Matau, kad jis žino daugiau nei pasako.

- Kur jį išvežė?

- Nežinau. Jūsų vyras liepė laukti kol jis pats susisieks ir nesikišti.

- Nesikišti?!- pratrunku. – Kaip galima nesikišti?

Fabio gūžteli pečiais.

- Ponas Makena liepė jus saugoti ir laukti tolimesnių nurodymų.

Supratusi, kad jeigu jis ir žino, tai tikrai neišduos savo darbdavio. Man jau įgriso, kad viskas nuo manęs slepiama. Įgriso, kad visi skaito mane trapia ir saugo mane.

Staiga mane apima toks įniršis, kad norisi viską sudaužyti. Pro akis prabėga praėjusios nakties prisiminimai. Kailo sumuštos rankos... Darosi vis aiškiau. Sebas sakė, kad juos užpuolė. Tada patikėjau, bet dabar pradedu tuo abejoti... Kailo krauju sutepti rūbai vakar... Vėl dalyvavo Sebastianas.