...man nebaisu...

Tyla prieš audrą

Nusispyriau aukštakulnius ir susikėlus kojas, apkabinau jas per kelius. Kailas vėl sėdo už vairo. Tomas įsitaisė gale ir įsijungė plančetę. Jie tarpusavyje kažką kalbėjosi, bet aš nesiklausiau. Priglaudžiau galvą prie sulenktų kelių ir žvelgiau į besikeičiančius vaizdus. Aušo, o mes važiavome toliau. Važiavome ir važiavome, kol pradėjo pamažu keistis kraštovaizdis. Pievos pasitaikė žalesnės, tolėliau nuo kelio namai atrodė visiškai kitaip nei Lietuvoje. Įdienojus pamačiau, kad mes važiuojame link kalnų. Pirmą kartą matau tikrus kalnus, todėl vaizdas užgniaužė kvapą.

Staiga pasukome į šalutinį kelią, kuris baigėsi nuošalia automobilių aikštele. Mes sustojome. Aplink nieko nebuvo. Tomas išlipo ir nuėjo toliau nuo automobilio pasikalbėti telefonu. Kailas liko su manimi. Pažvelgiau į jį ir pamačiau, kad jis atidžiai renką tekstą mobiliuoju telefonu. Jis iškart pajuto mano žvilgsnį. Porą akimirkų žiūrėjome vienas į kitą.

- Paleisk mane.- paprašiau tyliu balsu. - leisk man išeiti. Niekam nieko apie visa šita nesakysiu. Daugiau vienas kito nematysim. Pažadu.

Jis žiūrėjo į mane tylėdamas ir nenuleisdamas akių. Po to vėl pradėjo rašyti mobiliuoju.

- Prašau. Jeigu nori, pasirašysiu bet ką, bet noriu grįžti namo.

- Nieko nebus.- sausai tarė jis nesustodamas rinkti teksto.

- Kodėl? Juk siūlei susitarti...

- Tad reikėjo iškart ir rinktis.

- Man nereikia tavo pinigų, tiesiog leisk išlipti ir išeiti. Pažadu, daugiau nieko apie mane negirdėsi.- jau pradėjau maldauti.

- Vėlu.- pagaliau pakėlė akis jis.- Viskas pasikeitė. Pati pasirinkai tokį kelią ir tikrai aš nerizikuosiu paleisti tave būtent dabar.

- Kodėl? Kas pasikeitė? - vis kėliau balsą, bet jo tai nė kiek netrikdė.

- Apsigalvojau. - paprastai atsakė jis ir toliau naršė savo telefone.

- Prašau... prašau tavęs...- jau beveik verkiau, bet jis nebekreipė į mane dėmesio.

Jo abejingumas mane dar labiau siutino.

- Ką su manimi darysi? Mano įtėviai nėra turtingi, todėl negalės už mane sumokėti išpirkos...

Tai pralinksmino jį ir privertė nusijuokti.

- Manai man reikia pinigų?- vis dar juokdamasis tarė jis.- Ar bent žinai kas aš esu, mažute? Bet kokiu atveju, tai mums abiem išeis į naudą, tiesiog tau reikės tylėti, nedraskyti akių ir paklusti man. Tuomet mes labai gerai sutarsim.

- To niekada nebus... Jeigu nepaleisi manęs, negalėsi gyventi ramiai. Šį kartą aš siūlau tau tartis, kitu atveju niekada man neatsuk nugaros, nes aš tikrai tave užmušiu.

Jis pradėjo dar labiau juoktis. Negalėjau tverti tokio jo elgesio. Atsisegiau diržą ir jau norėjau išlipti, bet jis sulaikė mane už rankos.

- Bėgsi, nepasigailėsiu tavęs.- perspėjo jis.

Aš išplėčiau savo ranką jam iš gniaužtų ir išlipau iš automobilio. Pastebėjau Tomą, kuris įnirtingai kalbėjosi telefonu ir bandė kažką paaiškinti, bet iš jo karščiavimosi supratau, kad jam nekaip sekasi.

Pasirąžiau ir pramankštinau skaudamus raumenis. Kailas irgi išlipo ir nenuleido akių nuo manęs. Nesusilaikiau ir parodžiau jam liežuvį, o šis prisimerkė ir rankomis atsirėmė į automobilio stogą.

- Ar galiu pasivaikščioti?- paklausiau parodydama į mišką.

- Laikai mane kvailiu?- jis nenuleido nuo manęs akių.

- Laikau, bet klausimas buvo kitas.

Jis dar labiau prisimerkė ir kilstelėjo antakį.

- Žaidi ugnimi, mažute. Aš tokio elgesio netoleruosiu. Turėsi mane gerbti.

Šį kartą nusijuokiau aš.

- Nejaugi tu tikrai toks kvailas?- kikenau. - Manai, kad tu vertas mano pagarbos?

Jis atsitraukė nuo automobilio ir pradėjo palengva artintis prie manęs. Aš traukiausi atbula.

- Man patiks tave mokyti paklusnumo ir nuolankumo.- jis vis artinosi, o jo žodžiai labiau skambėjo kaip pažadas nei grasinimas.

Aš pradėjau dar labiau juoktis iš jo žodžių. Staiga jis puolė ir aš klyktelėjau. Apsisukau bėgti, bet jis viena ranka mane pagavęs pakėlė nuo žemės. Apsukęs veidu į save, prisitraukė mane arčiau. Jo artumas mane baugina ir juokai visi dingsta. Sustingau ir pradėjau tankiau kvėpuoti. Jis palinko virš manęs ir lūpomis beveik liesdamas man ausį sušnibždėjo:

- Tu net neįsivaizduoji ką aš su tavim darysiu. Ar tau patiks ar ne, viskas priklausys tik nuo tavęs.

Sudrebėjau ir pažvelgiau jam į akis. Jis žiūrėjo į mane iš aukšto. Atrodo, kad mes žvelgėme vienas į kitą visą amžinybę, bet visą tai nutraukė suskambęs jo telefonas. Jis, vis dar viena ranka apkabinęs mane, atsiliepė į skambutį. Persimetęs keliais žodžiais su skambintoju, jis nutraukė skambutį.

- Tomai, jau viskas sutvarkyta. Reikia važiuoti. - šūktelėjo jis Tomui.

Pažvelgiau į Tomą. Jis stovėjo netoliese ir šypsodamasis žiūrėjo į mus. Sutikęs mano žvilgsnį, pamerkė man akį. Staiga prisiminiau, kad mano pagrobėjas vis dar laiko mane savo glėbyje. Aš stumtelėjau jį ir jis mane lengvai paleido.

- Turime suspėti iki vakaro ir greičiau baigti šį cirką. - subumbėjo Kailas Tomui.- Lipk į automobilį.

Nenoromis paklusau ir atidariusi galines dureles. Norėjau atsitraukti nuo to vyro kuo toliau. Tomas, neturėdamas iš ko rinktis, įsitaisė priekyje.

Suriaumojo variklis ir sucypė padangos.

- Oi, ramiau, tigre...- kikeno Tomas segdamasis saugos diržą.