...man nebaisu...

Šantažas

Labdaros vakaras viename iš didžiausiame Europos sostinių prieš pat didžiausias metų šventes sutraukia ne tik, turbūt, visos Europos spaudos dėmesį, bet ir sulaukiama daugybės turtingų žmonių, kurie dosniai atveria savo pinigines. Po teroristinio akto, aplinkinėse gatvėse aplink Paryžiaus Nacionalinį operos teatrą yra apsuptos daugybės policijos pareigūnų. Automobilių srautas juda itin lėtai, bet laikas neprailgsta. Kailas vėl atgavęs nuotaiką, šypsosi ir pokštauja. Mes taip smagiai leidžiame laiką, kad net nesinori eiti į tą kvailą pobūvį. Neabejoju, kad ten nei vienas neina vedamas kilnių tikslų.

Kai ateina mūsų eilė išlipti, prieš atidarant duris, suimu rankas, kad jos nedrebėtų. Matau, kad būriuojasi dar daugiau žurnalistų, filmavimo kamerų ir fotografų, nei maniau. Po teroro akto, taip pat sustiprinta apsauga. Mus lydi Fabio ir pitbulis. Lukas paliktas namus saugoti... Kaip...na, nesišaipysiu...

Išlipus tvirtai įsikabinu Kailo rankos. Beprotiškai bijau. Kojos taip dreba, kad bijau nusiversti laiptais stebint tiek žmonių. Bet Kailo šaltumas ir abejingumas po truputi pradeda su kiekvienu žingsniu persiduoti ir man. Labai norėčiau kada ir aš taip laisvai jaustis, kaip jis.

Viduje buriuojasi žmonės. Rasti Felisitę yra praktiškai neįmanoma. Aplink ne tik žymiausi ir turtingiausi Prancūzijos žmonės, bet ir daug kitų šalių garsių žmonių: aktorių, dainininkų, visuomenės veikėjų. Net Paris Hilton čia. Beje, ji visai neįspūdinga ir jeigu ne jos garsi pavardė, niekuo ji neišsiskirtų nuo kitų merginų. Na, gal sakau tik todėl, kad ji pasisveikina su Kailu ir pabučiuoja jį į skruostą. Man visai ne prie širdies, kad jis bendrauja su tokiomis, kokioms aš niekada neprilygsiu.

Man atrodo kvaila, kai išsipustęs save vadinantis elitas, apsikarstęs didžiuliais deimantais diskutuoja apie skurdą ir nepriteklių. Jie per dieną išleidžia daugiau nei minimali alga. Jie neįsivaizduoja ką reiškia tikras skurdas. Jų nuomone, kiek teko susidaryti įspūdį bendraujant, skurdas- jau tada tai negali įpirkti naujausio prestižinio automobilio. Žvelgiu į Kailą, kuris jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Jis tiesiog kaip magnetas traukia žmones, tiek vyrus, tiek moteris. YPAČ moteris. Ir jie gaudo kiekvieną jo žodį. Tai jo pasaulis, jo aplinka, prie kurios aš niekada, turbūt, nepriprasiu.

Dabar suprantu, kodėl jis privalėjo eiti į šį vakarą, nes pokalbiai tarp vyrų niekur kitur nesisuko, kaip tik apie verslą, euro kursą, politiką ir tarptautines investicijas. Pamačiau kitą Kailo pusę- elitinės Italijos šeimos palikuonį, sėkmingą verslininką ir be galo gerą diskusijų dalyvį. Daugiausia jų pokalbių beveik nesuprasdavau, nes jie bendraudavo prancūzų kalba. Bet to, ką supratau, pavyko susidaryti tam tikrą savo vyro viešą įvaizdį. Dabar jau aiškiau, kaip jis taip daug pasiekė.

Kai jau maniau, kad nuobodesnio vakaro nebegalėsiu ištverti, pasirodė mano saulės zuikutis. Per salę link mūsų sklendė šviesiaplaukė karalienė, įsikibusi į parankę savo vyrui. Dar niekad turbūt nesidžiaugiau taip kaip dabar išvydus Felisitę. Turėjau progą atsitraukti nuo Kailo ir jų diskusiją apie Didžiosios Britanijos pasiryžimą pasitraukti iš Europos Sąjungos. Taip ir likau nesužinojusi kokią įtaką padarys tai obligacijoms...

Man be galo sunku vaidinti Kailo žmoną, nes nesijaučiu savo vietoje. Esu tiems žmonėms svetima ir neabejoju, kad ir jie tą žino. Felisitei mane nusivedus į truputį ramesnę vietą, man net lengviau pasidaro kvėpuoti.

Vakaras užsitęsia. Kartas nuo karto pasimatau su Kailu, bet jį vis kas sutrukdo.

Man grįžtant iš tualeto pas Felisitę, mane sustabdo netikėtai išdygęs vidutinio amžiaus vyras. Kailas buvo supažindinęs mane su juo, kiek supratau, jis tas politikas, kurio palaikymas yra labai svarbus Kailui. Nikolas Mauroi, jeigu gerai pamenu.