...man nebaisu...

Padariniai

Prie automobilio jau stoviniavo Tomas. Kailas atrakino automobilį ir įsodino mane priekyje.

Kai variklis užriaumojo, Kailas iškart išsitraukė mobilųjį:

- Mes išvažiavome. Ar viskas ramu? Gerai. Esmės su dukrele dar nėra? Už poros valandų būsiu. Jeigu jos grįš ankščiau- iškart man duok žinot.

Jis baigė pokalbį ir mobilų įsidėjo vėl į kišenę. Žvelgiau pro langą ir bandžiau suvokti jo žodžius. Ar gerai išsiverčiau? Jis turi kitą moterį ir dukrą? Tai kodėl vedė mane? O gal jis vedęs mus abi?

Pradėjau snausti, bet vis pabusdavau nuo pulsuojančio skausmo rankoje. Kita ranka vos liesdama pamasažuodavau ją ir skausmas sumažėdavo, bet tik trumpam. Kiekvieną kartą rodos, kad jis grįžta didesnis.

Sudejavau ir atsimerkiau. Mes stovėjome viduryje miesto. Kitoje pusėje buvo matyti Tiffani ir Co parduotuvė. Aplink buvo daug žmonių, pypsėjo nervingi vairuotojai. Atsisukau į vairuotoją. Kailas atidžiai mane stebėjo atsainiai atsirėmęs į dureles.

- Parodyk ranką.- paliepė jis.

Aš iškart saugodama atitraukiau toliau nuo jo ranką. Jis pasilenkė ir sugriebė mano dešinę ranką. Suinkščiau. Kailas susiraukė ir švelniau suėmęs mano pirštus, ištiesė mano ranką link savęs. Lėtai ir atsargiai atitraukęs rankovę jis pažvelgė į mano riešą ir jo akys išsiplėtė. Pažvelgiau ir aš į savo riešą. Jis buvo baisiai sutinęs ir raudonai mėlynas. Mane net supykino nuo tokio vaizdo.

- Kodėl man nesakei, kad skauda?

Ištraukiau jam iš delno ranką ir vėl nuleidau rankovę.

Jis, nesulaukęs mano atsakymo, išsitraukė mobilųjį ir kažkam paskambino.

- Labas. Taip man viskas gerai. Turiu skubų reikalą. Kuo greičiau surask privatų gydytoją -traumatologą. Tokį, kuris nieko neklausinėtų. Ir kad nebūtų kitų žmonių. Gerai. Lauksiu.

Jis nutraukė pokalbį. Pamačiau, kad iš juvelyrinės išeina Tomas ir apsidairydamas perbėga gatvę.

- Įrašysiu į tavo sąskaitą. - Tarė jis įsėsdamas ir užtrenkdamas automobilio dureles.

- Kaip nors išgyvensiu.

Mes pajudėjome. Eismas aplink buvo intensyvus, bet Kailas be vargo nardė tarp automobilių. Kartais prasilenkdavome vos per plauką.

- Tave pirmiau namo ar iškart pas Amelią?- paklausė itališkai Kailas Tomo.

- Pirma namo. Noriu mirti bent jau gražus.

Neužilgo įsukome į prabangių naujos statybos daugiabučių kvartalą. Prie vieno iš jų sustojome ir Tomas ištiesė Kailui ranką.

- Na ką, balandėliai, palieku jus. Tikiuosi neužmušit vienas kito.

- Duok žinot kada sutvarkysi dokumentus. - nekreipdamas į jo žodžius tarė Kailas, spausdamas draugui ranką.

- Pakeliui pas Amelią nuvažiuosiu ir viską sutvarkysiu.

- Gerai. Dėkui.

Kai tik Tomas išlipo, suskambėjo Kailo mobilusis. Jis atidžiai klausėsi ir kažką suvedinėjo navigacijoje. Nutraukęs pokalbį, jis užvedė variklį ir įsiliejo į automobilių srautą.

Netrukus privažiavome nedidelę, bet modernią kliniką. Jis apvažiavo ją ir sustojo iš kiemo pusės. Kailas išlipo ir apėjęs automobilį, atidarė man duris. Man dar nespėjus išlipti, atsidarė klinikos durys ir pasirodė pagyvenusi moteris su medicinos sesutės uniforma.

- Laba diena, pone Makena. Laukėme Jūsų. Viskas jau paruošta. Prašyčiau sekti paskui mane. - itališkai čiulbėjo ji neužsikirsdama.

Kailas praleido mane pirma savęs į kliniką. Mano nuostabai, aplink nebuvo nei vieno žmogaus. Net personalo. Mus palydėjo į procedūrinį kambarį ir netrukus atėjo žilstelėjęs gydytojas.

- Laba diena, pone Makena, kuo galėčiau būti jums naudingas?

- Apžiūrėkit jos ranką. - nesileisdamas į mandagumus tarė Kailas.

Gydytojas priėjo prie manęs. Pažvelgiau į Kailą ir jis atidžiai stebėdamas mane, linktelėjo galvą padrąsindamas mane.

Gydytojas parodė man į kėdę, o pats atsisėdo priešais. Kailas atsistojo už manęs. Aš atsargiai atitraukiau rankovę ir ištiesiau ištinusią ranką link gydytojo. Jis atsargiai paėmė ją ir pradėjo pirštais ją spaudinėti. Sudejavau ir norėjau atitraukti ranką, bet Kailas ant peties uždėjo ranką.

- Nusirenkite megztinį. - paprašė gydytojas itališkai.

- Nusirenk.- išvertė man į anglų kalbą Kailas.

Kiek galima gracingiau bandžiau išsinerti, bet nekaip sekėsi. Laimei, Kailas man atėjo į pagalbą. Gydytojas toliau čiupinėjo ir maigė man ranką raukydamas savo žilus antakius.

- Reikia padaryti rentgeno nuotrauką, nes įtariu, kad gali būti skilęs kaulas.

Kailas prilaikė mane kai stojausi. Medicinos sesutei lydint, man buvo padaryta rentgeno nuotrauka. Jaučiau nuolat moters klausiamą žvilgsnį. Atrodžiau kaip valkata prieš Kailą. Jis pasitempęs ir gražus, o aš su aukštakulniais ir vyriškais, gerokai per dideliais sportiniais drabužiais. Susigėdusi susigūžiau. Laimei, kad nieko daugiau nebuvo aplink.

Mums sugrįžus į kabinetą, gydytojas jau buvo įsitaisęs prie stalo ir susikaupęs žiūrėjo į kompiuterį. Mačiau, kaip Kailui palengvėjo mane išvydus grįžusią. Įtariu, jis tikėjosi, kad spruksiu neatsisukdama. Kitokiomis aplinkybėmis taip ir būtų.

Gydytojas atsistojo ir priėjo prie Kailo.

- Kaip ir spėjau, skilęs kaulas. Reikėtų uždėti įtvarą ir porą dienų, kol praeis sutinimas, laikyti ranką ramybės būsenoje.

- Darykit viską, ko reikia.

Sesutė, gavusi leidimą, sugrįžo nešina įtvaru. Gydytojas, vėl mane pasisodinęs priešais save, tepalu ištepė man riešą. Pajutau šaldantį tepalo poveikį ir net neabejojau, kad šį vaistą jau buvau naudojus kitomis aplinkybėmis. Gydytojas atsargiai įdėjo mano ranką į mėlyną įtvarą ir suveržė užklijuodamas dirželius. Sesutė mano ranką įdėjo į tvarstį, kuris prispaudė mano tvarstytą ranką prie krūtinės.

- Jeigu po kelių dienų sutinimas nepraeis, atvažiuokite vėl. Tepkite šaldančiu tepalu bent jau kelis kartus per parą. Jeigu labai skaudės, tegu išgeria aspirino ar kitų vaistų nuo skausmo.

- Supratau,- Kailas paspaudė gydytojui ranką ir atsisveikino.

Sesutė palydėjo mus iki lauko durų.

- Viso geriausio, pone Makena, - linktelėjo ji jam. - Panele...

Kailas nusirengė striukę ir apgaubė man pečius. Mano, tiksliau savo, megztinį nešėsi rankoje. Išėjome į lauką ir nuo darganoto oro sudrebėjau. Kailas atidarė man automobilio dureles. Man įsėdus, užtrenkė dureles ir atėjęs visureigį pats įsitaisė prie vairo. Jis kurį laiką žiūrėjo pro priekinį stiklą paskendęs savo mintyse. Stebėjau jį. Jo profilį. Atrodė net liūdnas. Po visos amžinybės, jis, pajutęs mano žvilgsnį, atsisuko į mane.

- Aš nenorėjau taip tavęs nuskriausti... Tiesiog tu išvedi mane iš kantrybės.

Pirmą kartą jo žodžiai nuskambėjo nuoširdžiai. Daugiau nieko nesakęs, jis užvedė automobilį ir mes važiavom toliau.