...man nebaisu...

Hormonų audros

Sugrįžtu į gautuosius laiškus ir dar kartą juos peržvelgiu. Randu savo buvusios kambariokės kelis laiškus. Atsidarau juos ir pradedu skaityti. Jos kaip visada laiškai pilni optimizmo ir pokštų, kad net nepajuntu, kaip pradedu šypsotis.

- Ir kas tave taip pralinksmino?- Kailo balsas mane išgąsdina.

Jis prisėda priešais mane ir įsipila dar kavos.

- Gavau draugės, tos italės krūvą laiškų. Pasirodo prieš mėnesį buvo jos vestuvės čia, Milane ir ji siuntė kvietimą ir daugybę priminimų...

Pagalvojusi, kaip jos pasiilgau, nuliūstu, kad negalėjau dalyvauti jos vestuvėse. Kailas irgi pajaučia mano slogią nuotaiką.

- Na, pasirodo, man buvo lemtą atvažiuoti į Milaną. – per prievartą nusišypsau ir išjungiu paštą.

Uždariusi kompiuterį, pastumiu link jo.

- Ačiū, kad leidai pasinaudoti. – padėkoju.

Jis tyli ir nenuleidžia nuo manęs savo žvilgsnio. Nejaukiai pasimuistau.

- Ar būtum važiavus į vestuves?- paklausia jis.

- Tikriausiai. – atsakau ir vėl užkėlusi kojas susirangiau apsikabinusi kelius. Tvirtai žinau, kad geriausios draugės vestuvių tikrai nebūčiau praleidusi. - Na dabar jau nebesvarbu.- sumurmu ir bandau jam šyptelti.

Kailas irgi susimąstęs žvelgia kažkur į tolį.

- Ar buvot geros draugės?

Nusišypsojau prisiminus savo gyvenimą Londone.

- Kai išvykau į Londoną, buvau visiškai viena ir pradėjau naują gyvenimą. Tai buvo gražiausi mano metai.- plačiai nusišypsau.- Be jos tas laikas būtų buvęs nieko neypatingas, bet mano draugė... ji kaip fejerverkas. Nežinai kas nutiks. Su ja galėjai ir juoktis, ir verkti. Aš iki išnaktų dirbdavau viename restorane, vos sugebėdavau grįžti iš nuovargio. Bet ji vis tiek kažkaip mane įkalbėdavo visą naktį prašokti naktiniuose klubuose. Su ja niekada nebūdavo liūdna. – net pati nežinau kodėl tai jam pasakoju.- Ji paskatino mane nusiųsti gyvenimo aprašymą įmonei, kurioje svajojau dirbti.

- Ir?- susidomi jis.

- Laimėjau.- ir prisiminus tai, šypsena dingsta man nuo veido.- nors ir teko nurungti tikrai daug konkurentų. Bet visada svajojau ten dirbti.

- Tai kodėl grįžai pas įtėvius?

- Nes...- nežinojau kaip jam pasakyti.- iš kelionės grįžo Emilis...

- Iš kelionės?- jis iš nuostabos net palinko į priekį.

- Taip.- svarsčiau ar toliau pasakoti.- Jis aštuonerius metus keliavo po Ameriką...

Jis atsilenkia ir susimąstęs pasitrina smakrą.

- O iš kur tu žinai, kad jis buvo Amerikoj?

- Tai visi žinojom. Tėvai pradžioje nebuvo labai patenkinti, net, prisimenu, labai pergyveno, bet galiausiai susitaikė su tuo. Ir visada palaikė ryšį.

- O tu su juo palaikei? Juk jis irgi prieš tai gyveno Londone.

- Ne. Kai išvažiavau ten mokytis, jis jau buvo Amerikoje. Mes niekada labai... nebendraudavom.- sudvejoju ar jam galiu tą pasakoti. Juk daugiau nei aštuonis metus išvis neturėjau jokio kontakto su Emiliu.

- Net kai jis buvo...Amerikoj?

- Na, ne...- pasijutau dar nesmagiau jo kamantinėjama.

- Nesuprantu,- jis palinksta link manęs ir užsiremia alkūnėmis į stalą.- nebendravote ilgą laiką, o jam grįžus meti viską, net svajonių darbą, ir parvažiuoji, kad ištekėtum už jo?

- Na...- net pačiai atrodo kvaili mano poelgiai kai geriau pagalvoji.- nevisai taip buvo...- Kailas akivaizdžiai susidomi ir skatina tęsti.- Tai sunku paaiškinti. Aš užaugau šalia jo... Daugybę metų gyvenau su jo tėvais, laikiau juos savais... Tad ir vestuvės atrodė logiškai.

- Žinant, kad tiek laiko išbuvai nekalta, tiesiog atrodo keista, kad puolei į pirmo pasitaikiusio glėbį.

Įsižeidžiau dėl jo žodžių. Manyje net užvirė pyktis

- Jis joks pirmas pasitaikęs. Nuo pat mažų dienų mylėjau jį...

- Vaikiška meile?- su ironija paklausia jis negalėdamas patikėti mano naivumu.

- Ne tau suprasti!- pašoku įsižeidusi.- Jeigu ir nesiguliau su kiekvienu pirmu pasitaikiusiu į lovą, tai dar nereiškia, kad esu patikli ir kvaila!

- Aš nesakau, kad tu kvaila.- bando malšinti ginčą Kailas. – O dėl patiklumo... Tai tu dar labai jauna, tad tai savaime suprantama.

- O tu jau visažinis? – pykau ant jo vis labiau. Net pati nustebau kaip jį užsipuoliau. – Manai viską žinai? Užaugai savo idealaus gyvenimo muilo burbule ir jautiesi viską žinąs apie gyvenimą? Tau viso gyvenimo neužtektų tam, ką aš turėjau iškęsti per savąjį!

Jis ruošėsi kažką man atkirsti, bet nebenorėjau toliau ginčytis. Ašaros graužė akis. Nenoriu, kad jis vėl matytų mane verkiančią. Pasigriebiu knygą ir palieku jį apstulbusį.

Grįžtu į kambarį ir užtrenkiu duris. Ką jis supranta apie gyvenimą? Jam neteko tiek iškęsti, kiek man... Jis nepatyrė, ką reiškia skurdas, kai neturi ne tik ką apsirengti, bet ir valgyti. Jis nežino, ką reiškia, matyti, kaip mama dirba per du darbus bandydama nors kiek sudurti galą su galu. Jis nežino, koks jausmas, kai nuo pat mažų dienų lydi mamą pas kaimynus skolintis kelių litų. Jis nežino, kaip pavydi kitam net gražaus rašiklio ar segtuko į plaukus. Arba kai turi pasigarsinti televizorių, kad negirdėtum besibarančių tėvų, koks jausmas apima, kai matai, kada mama dedasi, kad jai viskas gerai, nors jos veidas visas sumuštas. Jis nežino, koks jausmas, kai vidury nakties girtas tėvas grįžęs pažadina ir pradeda daužyti daiktus. Kokia baimė apima, kai patikrinęs namų darbus ir radęs klaidų, tikras tėvas primuša diržu, o jeigu laiku negrįžti, įkiša į dėžę ir užrakina... Jis net neįsivaizduoja, koks jausmas, kai galiausiai į dvigubą kapo duobę meti žemės grumstą ir supranti, kad pasaulyje likai visiškai viena... Kai supranti, kad esi dar maža mergaitė, bet niekad jau negalėsi apkabinti mamos... Kad daug dalykų nespėjai jai pasakyti... Kai supranti, kad niekada jai nepadėkojai... Ji iš paskutinių jėgų tavimi rūpinosi, bet tu nė karto nepadėkojai, nepasakei paprasčiausiai, kad myli... Ką jis išmano apie gyvenimą? Ar žino, ką reiškia dvylikos metų mergaitei rasti negyvus tėvus? O kai nespėji susivokti tragedijos masto, tave išveža į vaikų namus ir atsiduri tarp nepažįstamų žmonių, kurie abejingi tavo skausmui. Kai tave atveža trumpam, kad galėtum atsisveikinti su tėvų kūnais prieš uždarant karstus... Kai svetimi žmonės ištiesia tau pagalbos ranką ir suteikia namus... Ar jis žino koks jausmas, kai aplinkiniai jaučia tau tik gailestį, o už nugaros apkalba metai iš metų tėvų tragediją... Kai tave laiko tik vargše našlaite...

Taip, tik išvykusi į Londoną galėjau normaliai įkvėpti ir pradėti naują gyvenimą. Niekas manęs nepažinojo, niekas nežinojo mano istorijos. Žinojau, kad žiūrėdami jie mato tikrąją mane. Ir bendrauja ne iš gailesčio, o kad jiems iš tikro patinku kaip žmogus.

Net ir ištekėti už Emilio atrodė teisinga.

Bet į mano gyvenimą įsiveržęs jis, tamsos žmogus, viską paverčia šipuliais. Mano naujai sustatytas gyvenimas griūna kaip kaladėlių bokštas, o kiekviena akimirka su juo mane nubloškia atgal į savo buvusį gyvenimą. Jis grąžina man mano praeities vaiduoklius...

Per tiek metų, gyvendama su girtuokliu smurtaujančiu tėvu, išmokau neparodyti, kad palūžau. Išmokau po kiekvieno smūgio drąsiai atsistoti ir toliau kovoti už save. Aš nebūsiu tokia emociškai silpna kaip mama ir pastovėsiu už save, net jeigu ir man tai kainuotų gyvybę.