Našlaitis (BAIGTA)

I DALIS "Medžiok, ko nekenti"

I DALIS

„Medžiok, ko nekenti"

Ne, aš nebijau saulės. Ne, nebijau ir mėnulio. Ne, tai tik sapalionės. Ir, ne česnekams aš nealergiškas. Ir taip, aš bijau ką nors pamilti. Ne, aš nesu dievobaimingas. Ne, aš nemiegu karste ir nesislepiu po dešimties pėdų žemės sluoksniu. Ir taip, aš geriu kraują.

Vos tik internete radau naują bylą, susikroviau daiktus ir išvažiavau. Oregone, Salemo sostinėje gyvena mano dėdė. Dabar stoviu priešais jo namą. Dydis su lyg dvaru. Kaip vienam, toks dvaras net per didelis. Aš įpratęs prie viešbučių, vietos užeigų ir kitų užkampių. Atsivėrus aukštiems vartams įvažiavau į kiemą. Viduje viskas priminė drakulos irštvą. Kodėl jis siekia gyventi tokiame tamsiame pasaulyje?

- Rūkysi ar gersi? - lipdamas centriniais laiptais paklausė dėdė. Zifirinas Brajanas, taip skambėjo šio vyro vardas. Prisipažinsiu, nekenčiu jo ne mažiau negu malonumo, kurį pajuntu gerdamas tą nelemtą kraują. Tačiau daugelis jį vadina Zifu, kas tikrai skamba apgailėtinai.

- Gersiu. Mečiau, - patikinau jį, numesdamas krepšį ant juodai baltų plytelių. Dėdė taip apsikirpęs, kad nesimatytų jo užsilikusių senos ligos požymių. Dalis plaukų sukritę ant šoko, o likę nukirpti trumpiau nei įprastai. Jis įteikė taurę su brendžiu, kuriame plaukiojo ir kraujo lašeliai. Atsigėręs pajutau tą žiaurų malonumą, kurio nekenčiau ir kuriuo mėgaujuosi vienu metu.

- Kai paskambinai, maniau tyčiojiesi iš manęs sakydamas, kad atvažiuosi, - sukikeno dėdė. Perverčiau akis. - Visgi tu čia, - išleidęs tirštus cigaro dūmus patikino save. Išbaigiau visą brendį. Sidabrinę taurę pastačiau ant gėlių stalelio. Mudu nuėjome į prašmatnų, sendaikčių prigrūstą kabinetą. - Kokiu reikalu? - pasiteiravo, žiūrėdamas pro langą į dirbantį sodininką. Ėjau pro eiles lentynų ir nužiūrinėjau knygas, senus aplankus, tomus ir kitus daiktus įaugusius į šiuos namo pamatus. Braukdamas naguotais pirštais užčiuopiau sluoksnius dulkių. Greičiausiai ne viskas čia blizginama kaip kad maniau. Sakiau - drakulos namai. Staigiai atsisukau.

- Girdėjau apie šėlstantį vampyrą šiame krašte. Aš noriu jį nudėti, - užikrintai atšoviau. - Nužudė dvi merginas ir vaikiną. Visi pakarti, iščiulptu krauju. Ką nors apie tai žinai? - pasirėmęs į dailiai išraižytą stalo paviršių paklausiau jo. Zifui atsisukus iššiepiau vampyro dantis, venos ir raumenys išryškėjo mano veide, vyzdžiai išsiplėtė, akys nusidažė dar pilkesne spalva nei įprastai. Dėdė atrodė ramus. Manęs jis neišsiilgęs. Nujaučiau, kad gyvena intrigomis, tik jos paslėptos nuo mano akių, kad tai nesukeltų papildomo dėmesio.

- Girdėjau tik tiek, kad vietos policija nemoka su tuo tvarkytis. Kažkoks beprotis laksto gatvėmis, o jie tvirtina, kad tai gyvūno darbas, - jis vėl įtraukė ir išleido dūmus pro nosies šnerves. Išbalęs veidas, raudonos akys ir ilgi pilkšvi nagai. Visa tai yra, kas mes esame, kokio statuso, gal net aukštesni ar žemesni už kai kuriuos aukštesniuosius ar kai kuriuos žemesniuosius. Nepamirškime baisaus pasitikėjimo savimi ir grėsmingo akių kontakto. Dėdė tą be abejonės turėjo. Atsistūmiau nuo stalo ir priėjau prie senų gaublių, po stiklais ant sienų iškabinėtų žemėlapių. Juose kažkada buvo sužymėtos tankiausios vampyrų irštvos, bet dabar šie kryžiukai išblukę trapiame popieriuje. Ir visos slėptuvės po žeme.

- Ko gero ieškai savo tėvo užrašų, - pastebėjo jis. Atsisukau nesupratęs.

- Sakai, kad mano tėvas žinojo apie vampyrizmą? - primerkiau akį, sunkiai patikėdamas.

- Kaip tau atrodo, kur jis dingdavo naktimis, ir kodėl negrįždavo per dienų dienas? - kilstelėjo itin juodai vešlius antakius dėdė.

- Neteko pažinti jo kaip asmenybės. Papjovė mano akyse. Žinai, nebuvo, ką laidoti, - priminiau jam dieną, kai stovėjome prie karsto, kai vietoj maldų aš pažadėjau sunaikinti vampyrų rasę. Būtent tą ir darau. Vampyras žudo vampyrus. Savas ėda savus.