Našlaitis (BAIGTA)

XV DALIS "PAŽADAS"

XV DALIS

PAŽADAS

"Aukok, ką privalai"

ANGELAS

Išlėkęs laukan ėmiau rėkti nesavu balsu. Norėjau tik ramybės šiems vaikams. Norėjau suteikti džiaugsmo, kurio neturėjau. Vietoj to, apsipylęs ašaromis kumščiais trankiau medį. Keli traškesiai po žudiko oda ir sugadinti nervai nepaliekantys nieko kito kaip tik norą žudyti.

- Ne, ne, ne, ne, ne, neeeee, - vėl truktelėjau kumščiu į kamieną. Kūnu nukeliavo šiurpas. - Ne, ne, - ėmė pykinti, sukti vidurius. Norėjau vemti, bet kažkas strigo manyje. Trankiausi iš visų jėgų, nes valdė pyktis, nes kurstė sielvartas. - Neeeee, - isterijos apimtas vaikščiojau nuo medžio ligi mašinų. - Neeeeee, - surikau dar garsiau. Keli policininkai žiūrėjo į mane. Vėl trenkiau, vėl spardžiau, kol mane čiupo Kairos rankos ir apkabino iš nugaros.

- Viskas gerai. Viskas bus gerai, - ramino ji tvirtai spausdama prie savęs. Po truputį ramindamasis atrėmiau kaktą, rankas į medį ir savo mažoje erdvėje pasiverčiau. Gedėdamas šio skausmo krūpčiojau, traukiau nosį, bandžiau nustoti verkęs, bet jėgos neleido. Norėjau, kad ji nebūtų čia, kad nieko neliktų, kad niekas manęs neliestų. Todėl bandžiau išsisukti, bandžiau išsilaisvinti iš jos glėbio. Kaira nesileido lengvai pastumiama. - Viskas bus gerai. Viskas bus gerai, Angele, - tvirtino ji. Išgirdau pažįstamą balsą. Atvirtęs žmogumi atsigręžiau į kriminalistą Konorą.

- Kur žmogžudystė ten ir tu. Keista, nemanai? - šaipėsi jis. Išsilaisvinau iš Kairos rankų ir priėjau prie jo. Arogantiškomis, šaltomis ir piktomis akimis stebėjau šitą įtartinai dvokiantį idiotą.

- Ką tu čia darai? - nėriausi iš kailio.

- Koks sutapimas. Esu teisėtas Portlando kriminalistas. Koks mažas pasaulėlis, - jis vis dar šaipėsi. - O kaip tu, Brajanai? Manai nauja anomalija? - kiekvienas žodis sklindantis iš jo lūpų buvo tikras šiūkšlynas. - Sakiau, kad nenoriu tavęs matyti, sakiau, kad nesimaišytum, - išplėtė akis jis.

- Aš Angelas, - primerkęs akis drėbiau.

- Angelas, Demonas. Koks skirtumas? - gūžtelėjo pečiais jis. Man trūko kantrybė. Netekęs savitvardos užsimojau kumščiu ir trenkiau jam per veidą. Kaira aiktelėjo. Pareigūnai jau lėkė link mūsų. Tai buvo visa jėga, kurią sukaupiau per pastarąsiąs tris minutes. Konoras susilenkęs atsidūrė beveik prie žemės. Garsiai šnopuodamas spjoviau palei jį ir užsitraukęs kapišoną atšoviau tokiu balso tonu, lyg vis dar būčiau kietas gatvės vaikas.

- Tu teisus. Joks, - prasibrovęs tuoj pat pasileidau bėgti link parko.

- Griebkit jį! - rėkė kruvinas kriminalistas. Paskui pasileido policijos mašina ir keli pareigūnai pėsčia. Nelaukęs Kairos ar Emeto pasiverčiau vampyru ir nėriau į skersgatvių šešėlius. Girdėjau policininkus ir mašinos sireną, skelbiančią, kad gaudo įstatymų pažeidėją. Trenkti kriminalistui jau bilietas į juodąjį sąrašą. Išbėgau į kitą gatvę, prasilenkiau su keliais pakeleiviais ir šoktelėjęs ant konteinerių griebiausi surūdijusių kopėčių. Užlipau ant stogo ir tuoj pat peršokau ant kito. Apačioje jie manęs ieškojo, bet galiausiai neteko kantrybės, kai pasislėpiau išdužusio pastato viduje. Čia sėdėjau kelias valandas. Krūvos dulkių apspito mane, mintys trukdė blaiviai galvoti. Telefonas be paliovos skambėjo. Skambutis nuo Igorio, trys skambučiai nuo Zifo, du nuo Emeto ir dar keli nuo Kairos.

- Jūs turėtumėte mane girdėti, - prabilau aidinčioje salėje. Balsas skambėjo su panieka. - Išžudysiu aš jus visus. Sunaikinsiu ligi vieno. Dusit ir vartysitės savo dulkėse. Supleškinsiu jūsų kaulus, nutrauksiu galvas, o aukos, kurias jų pasiglemžėte ILSĖSIS RAMYBĖJE!!! - surikau. Sienos nesulaikė aido. Atrėmiau galvą į nepatogią sieną. Taip, aš esu išprotėjęs. Gal toks pat, koks buvo mano tėvas. Nežinau. Nesu tikras.