Našlaitis (BAIGTA)

IX (IIIs) DALIS "EMOCINIS SVORIS"

IX DALIS
EMOCINIS SVORIS
„Vertas būti stipriu silpnųjų rate“

ANGELAS

Permirkęs ir išvargęs svarsčiau kada visa tai liausis. Koja kojon žengiau su visa šia Aklųjų armija, kuriai laikinai vadovavo išprotėjęs juodasis. Stengiausi išlikti pakankamai protingas, stengiausi neprieštarauti, nes žinojau, kad bus tik blogiau. Nepraėjo nei vieneri metai, o viskas pasikeitė taip greitai. Atrodo dar vakar atvykau į Salemą išspręsti tos prakeiktos bylos, atrodė, kad dar vakar papasakojau savo nuodėmes kunigui, kuris tebuvo antgamtinis padaras su talentingais aktoriniais sugebėjimais, atrodo, kad dar vakar pirmą kartą pamačiau Kairą, bet taip ir neprisileidau prie savęs. Ir Igoris... Pažvelgiau į jį, einantį perpus toliau nuo manęs. Susipažinome prieš dvejus metus, o jausmas toks lyg prieš kelias dienas. O kaip brolis dvynys, o kaip mano šeimos narys, kuris turėjo būti su manimi tryliką metų, bet nebuvo. Jis tiesiog slėpėsi šešėliuose stebėdamas mano gyvenimą iš labai toli. Nei vienas lūžęs kūno kaulas nesukels tokio nepakeliamo skausmo kaip emocinis skausmas. Man duota daug, nes daug galiu pakelti. Išverkęs visą emocinį svorį vėl keliuosi, vėl atmerktomis akimis drąskau save iš naujo. Nes taip turi būti, nes aš to vertas. Vertas būti stipriu silpnųjų rate.
Žvangančios grandinės juosė kojas ir rankas. Jaučiau kaip alkis baigia mane suėsti iš vidaus. Lydėjo mane mirtis ir pavojus. Nuovargis, kurį jaučiau neeilinis. Jis reiškė, kad man labai ne daug liko. Švaisčiau sekundes nereikšmingam žingsniavimui. Aš nesu nusikaltėlis, aš nesu pabaisa, bet taip pat ir ne visų vadinama, visų sekama, visų laikoma legenda. Tikrasis Našlaitis ieškotų kelio aklavietėje, tikrasis Našlaitis užsispirtų it ožys ir nežengtų daugiau nei žingsnio šioje lietaus ir purvo maišalynėje, tikrasis Našlaitis gelbėtų draugus iš pavojaus, o ne eitų kartu priešų apsuptyje. Tikrasis Našlaitis pamirštų visus vidinius skaudulius, visą emocinį krūvį ir išjungęs jautrumą parodytų visų vietą. Toks buvo Našlaitis, toks tikrai egzistavo, tik ne dabar, ne šiame miške, ne šiame laike, ne tarp šių individų.
Staiga kai ką užuodžiau. Kvapas išsiskyrė iš vampyriško dvoko, neaiškios Igio ir dvynio smarvės. Jis nepriminė ilgaplaukės vampyrės, kuri, beje, jau seniai kažkur dingusi. Žmogiška mėsa trainiojosi po miško tankmes. Šviežias žmogienos kvapas traukė ne tik mano šnerves. Aklieji turėjo tai pajusti greičiau nei aš. Jų likę pojūčiai aštresni nei manieji. Sukiojau galvą ir bandžiau suprasti iš kur tai sklinda. Aišku buvo, kad tai ne vienas, o keli žmogėnai. Medžių viršūnės pradėjo siūbuoti. Tai patraukė mano, Igorio ir brolio dėmesį. Aklieji vos vos kilstelėjo galvą, bet be regėjimo jie tegalėjo suvokti, kad kyla vėjas, kad artėja dar vienas audros protrūkis. Žinojau, kad tai šiek tiek daugiau. Aš vyliausi stebuklo, laukiau tos Dievo pagalbos rankos, bet nesulaukiau jos per visas tas keturias valandas, kurias rėpliojau balose. Dabar kažkas vyko, kažkoks sujudimas po miško plotą. Ir tada iš medžių kažkas pradėjo mėtyti padegtus dinamitus. Vos tik pirmasis palietė žemę, sprogo pirmi penki Aklieji. Sprogimo jėga parklupdė mane ant žemės. Lygiai taip pat ir visus likusiuosius. Dinamitai krito it koks apokalipsinis lietus. Vienas puolė tiesiai į mane, todėl su visomis grandinėmis pakėliau kojas ir spyriau į priešingą pusę. Nusvilau batų galą, bet raudonos spalvos sprogmuo nusirito į penkių juodųjų centrą. Išsitaškė sekundės tikslumu. Igoris su broliu parpuolė ant žemės. Kėliausi, bet buvo išmesti dar keli sprogmenys. Vienu metu išleidę siaubingus garsus apkurtino ausis. Kaktą įrėmęs į drėgną žemę, stipriai užsimerkiau. Žviegimą pralenkė papildomi dinamito metimai. Vos suspėjau patraukti kojas, nusiristi į šoną. Sprogo, pakilo žemių krūvos, purvais apdrabstė mane nuo galvos ligi kojų. Į dangų ėmė kilti juodžiausi dūmai, maišėsi su krentančiais pelenais. Ir tik tada supratau, kad tai mano arsenalas, kad dinamito dėžės priklausė man, kad viskas paimta iš mano sodybos. Išsitaškė dar keli Aklieji, susprogo dar mažiausiai dešimt numestų dinamitų. Susiėmęs už galvos gulėjau nejudėdamas. Negalėjau įžiūrėti, kur Igoris ar mano brolis, negalėjau jiems padėti kaip negalėjau suteikti pagalbos sau. Beliko melstis, kad likčiau gyvas paskutines savo gyvenimo valandas. Tuo pat metu ėmiau kosėti, springti. Palei savo akis paleidau seiles su visu krauju. Pabandžiau atsikelti, bet kojos manęs nesiklausė. Sveikata kišo koją kaip bet kuris sprogmuo krentantis iš medžių viršūnių. Po tais lapais, po tomis tankiomis šakomis kažkas sėdėjo, kažkas veikė kažkieno įsakymu. Tirštoje dūmų ir smalkių maišalynėje pajutau rankas. Nemačiau individo veido ar akių. Mus kažkas bandė sustabdyti. Keletas vampyrų atklydo vykdyti pavaduotojo įsakymų, bet kurtinantis medžioklinio šautuvo garsas, susmigusios kulkos į kūną mus išvadavo. Kažkieno stipri jėga mane pakėlė ir vampyrišku greičiu nutempė į miškus kartu su savimi. Atsidūrę pakankamai toli nuo sumaišties, kažkas mestelėjo mane į priekį. Veidu ir pilvu išariau žemes ir atsidūriau prie purvino vandens pripildyto griovio. Delnais įsikibęs į tvirtą paviršių, pasukau galvą dešinėn. Priešais mane nešvarus ir dulkėtas, šiek tiek kruvinas stovėjo labai pažįstamas veidas. Iš palengvėjimo net atsiguliau ant žemės. Nusitraukęs kapišoną nuo galvos priėjo prie manęs ir ištiesė ranką.
- Atėjai, - sušnabždėjau giliai šnopuodamas, bandydamas įveikti savyje pastatytą įtampos barjerą. Zifirinas nusišypsojo. Griebiau jo ranką. Vyras truktelėjo mane ir apkabino.
- Atėjau, Angele, atėjau padėti tau, - patikino mane. Rankoje tebelaikė medžioklinį ginklą, kuris labai priminė tą, kurį laikiau sodybos rūsyje. Dėdė vilkėjo tamsias kelnes, šiltą striukę, pirštines, o kojas slėpė patogūs botai. Jis buvo pasivertęs į vampyrą. Aštrios iltys šiek tiek kruvinos, veidas apdrąskytas, plaukai susivėlę. Nepriminė įprasto, tobulo dėdės drakulos. Man tai patiko labiau už viską. Paliedęs šiek tiek atsitraukiau ir apsidairiau.
- Igoris ir... Mums reikia grįžti, - suskubau atitarti išplėtęs akis. Jis pakreipė galvą, šiek sučiaupdamas lūpas.
- Nereikia. Bėdų ir čia per akis, - mostelėjo šiek tiek apžėlusiu smakru į mano petį. Kilstelėjęs antakį atsisukau atgal. Tuoj pat atsitraukiau prie dėdės, atsistodamas puolimo pozicijoje. Tuoj pat pasukiojau galvą, iš visų jėgų pasistengiau pasiversti dar vieną kartą. Dar niekada taip neskaudėjo besikeičiant. Jaučiau kiekvieną pasikeitimą. Ilgi, pilki nagai pakeitė įprastus žmogiškuosius, akys įgavo šiek tiek ryškesnę granitinę spalvą, dantų formą pakeitė iltys, išryškėjo venos ir tatuiruotės. Man beliko tik sugebėti atremti mažiausiai dešimties, mus apsupusių Aklųjų profesonalų kovingumą. Iššiepę dantis, stipriai suspaudę juodas lazdas nusitaikė į mus. Zifas nei nemirktelėjęs nusitaikė ginklu ir paspaudęs gaiduką šovė į patį pirmą, tuoj pat į antrą. Taikėsi ir į trečią, bet šis išvengė kulkos, pasinaudojo vampyrišku greičiu dingo ir puolė Zifą iš nugaros. Ginklas lėkė į vieną pusę, o dėdė į kitą. Aš susigrūmiau su kitais. Vienas griebė mane iš nugaros, užsuko rankas ir sukryžiavo ties riešais. Kitas puolė iš priekio. Staigiai atsirėmiau į vieno krūtinę ir kojomis įspyriau į kito. Pasistengęs suėmiau Akląjį ir permečiau per save. Jaučiau kaip greitai pavargau. Ėmiau šnopuoti ir garsiai kvėpuoti, kaupdamas seiles, kurios džiūvo greičiau nei gaminosi. Vienam smogiau iš kumščio, tačiau pats gavau lazda į nugarą, per kojas ir šonkaulius. Mane paguldė ant žemės. Zifas pabandė pasiekti ginklą, bet jį sugriebė už kojų ir nutempė prie griovio. Šis tuoj griebėsi savo antgamtiškumo. Pasiutęs persisuko, nagais perrėžė Aklojo veidą, nutraukė raištį, sukišo pirštus į akiduobes ir suėmęs galvą iš visų jėgų, permetė per save. Juodasis išsitiesė visu ūgiu ant žemės. Zifas atsikėlė, smogė vienam iš kojos į tarpkojį, kitam antausį į veidą, trečiam suėmė ir nusuko sprandą. Priešai sugulė po kojomis. Pats sutikau dar kelis. Vienas iš jų užsimojo lazda. Atsikėlęs griebiau už galo ir truktelėjau į save, čiupau kojomis už galvos, sukryžiavau ir papurtęs sutraiškiau kelis kauliukus. Krito. Kitus du pribaigė Zifas. Vienam atitrankė galvą į medį, o kitam sulaužė visas galūnes. Ištiesė ranką ir aš atsikėliau. - O tu čia kaip reikiant prisidirbęs, - patikino jis atsidusdamas.
- Našlaičiu būti yra vargas. Tokio vardo nelinkėčiau net savo priešui, - nusispjovęs patikinau. Tuoj pat patraukiau atgal. Dideliais žingsniais šlepsėjau link kylančių dūmų. Zifas paskui mane. Priešais mano akis išlindo dvigubai didesnis padaras. Linkantantas pilnu pavidalu, ant keturių kojų pasiruošęs pulti visu greičiu. Sustojau it įkąstas. Zifirinas tuoj pat nusitaikė ginklu.
- Ne! - surikau jam, nusukdamas vamzdį į šoną. Nusišypsojau padarui, bet jo akys bylojo visai ne džiaugsmą. Jis pradėjo bėgti į mus, lėkė taip greitai, kad staigiai stūmiau Zifą į vieną pusę, o patį parvertė visų svoriu ant žemės. Gavau per snukį iš priekinių ilgų ir naguotų letenų. Išgirdau urzgimą, nepasitenkinimą. Apsivertęs ant pilvo dirstelėjau atgal. Linkantantas dorojo Aklojo kūną. Perplėšė pusiau, išspjaudė gabalais į vieną ir į kitą pusę. Atsisukęs į mane, pasirodė visu gražumu - iškruvintu snukiu. Zifas staigiai atsitraukė, išsigąsdamas tokio aršaus gyvulio puolimo. Jis vėl taikėsi ginklu į jį. - Zifai nedrįsk šauti! - sukomandavau.
- Kas čia per išsigimėlis?! - pasibaisėjo jis. Raudonos vampyro akys spindėjo visame tame pilkume ir gamtos užtemdytame žalume. Linkantantas atsargiai atžingsniavo iki manęs, ilgu liežuviu perbraukė per mano kruviną skruostą. Nusišypsojau. Pats turėjo nemažai žaizdų ant kojų, kraujo ant suskretusio, storo kailio. Jis visu svoriu atsisėdo ant mano kojų ir padėjo galvą ant priekinių letenų. Smailos ausys įtemptai klausėsi aplinkos. Atsargiai padėjau ranką, naguotus pirštus panardinau į švlenų kailį. Drebantis Linkantanto kūnas atsipalaidavo nuo įtampos.
- Čia... - nutilau ieškodamas prasmingesnių žodžių. Zifas išpūtęs akis klausėsi manęs. - Čia mano brolis. Brolis dvynys, - ieškojau tam dar tikslesnių žodžių. - Rafaelis, - jis išleido tylų garselį. Vardas jam patiko. Niekada nesakysiu kitiems koks jo tikrasis vardas, niekada ir niekas nesupras, kad tai mano sugalvotas, broliui dvyniui skirtas vardas. Beglostydamas ramybėje, tolumoje įmačiau kažkokie sparčiai didėjantį taškelį. Lėkė taip greitai, kad galų gale suvokiau, kas ten. Į mus sparčiai dūmė Banditas. Letenėlėmis mosikuodamas, be jokio atokvėpio nešė muilą į mūsų pusę. Zifas pakėlė galvą į viršų. - Vaikine, turime darbo. Vėl, - pervertė akis. Su Aklaisiais kova dar nebuvo baigta. Į mūsų pusę skuodė ne tik Banditas, bet ir nauja vampyrų saujelė. Tarp jų ir kamienais laipiojantis pavadutojas. Nenutuokiau koks jo vardas, todėl apsieisime su pravardėmis. Banditas šoko Zifui ant galvos. Šis pasibaisėjo. Kabinosi į jo susivėlusius plaukus. Išgirdau šūvius. Linkantantas staigiai pakilo. Jis stojo priešais mane, kad apgintų. Atsistojau. Zifas numetė Banditą ir pasiėmė giniklą. Tačiau jam nei nespėjus nusitaikyti, ant jo nuvirto keli vampyrai vienu metu. Linantas įsiveržė į priekį ir šoktelėjęs ant galinių kojų susikirto ore su kitu, nuvirto ant nugaros ir dulkėse pradėjo voliotis, priešindamasis besočiui blogiui. Banditas atšlepsėjo iki manęs. Jis užsikorė ant mano peties ir apsivyniojo ranką uodegėle. Dar vienas susidūrimas lėmė neišvengiamą mirtį. Tik buvo neaišku kieno. Vos tik pamėginau pulti, buvau nublokštas į medį. Skausmingai nuslydau ant žemės. Kėliausi, bet gavau iš kojos į pilvą. Pakilau kelis metrus į viršų ir vėl tėškiausi ant žemės. Banditas šoktelėjo ant Aklojo galvos, nagais ėmė draskyti jo odą ir raištį, paguldė ant žemės ir laidė nervus ant savo vienintelio priešo. Atsikėlęs atsiklaupiau. Norėjau keltis, bet kakštelėjimas privertė atsargiai ir iš lėto pakelti galvą. Priešais mano akis, į tarpuakį buvo nutaikytas kažkelinto kalibro ginklas. Drątiškai nusitaikęs mane nudėti stovėjo pavaduotojas. Akies krašteliu įmačiau bekovojantį Linkantantą, besikankinantį Zifą, kraujais apsitaškiusį Banditą. Žvilgsnis sugrįžo prie vamzdžio. Nurijęs nei nejudėjau.
- Kaip tu man nusibodai, Našlaiti, - nusispjovė iš pasipiktinimo jis. - Kaip tu mane užknisai, Angelai Brajanai, kaip tu įkyrėjai, - purtė galvą juodasis. Susiraukiau.
- Ir kur? Iš kur tu žinai mano pavardę? - jis ėmė kikenti, o tada juoktis it koks beprotis.
- Užteks čia kankintis su Antgamtikos legenda. Nušausiu tave vietoje ir nebereikės karaliui ar kam nors kitam vargti su didžiausiu priešu žemėje. Mane apdovanos kaip geriausią karį, kaip labiausiai pasitarnavusį Vampyriadai! - jis vėl nusižvengė. Priminė tiką arklį.
- Tuoj aš tave apdovanosiu kulka į kakta, - ištarė dar vienas balsas Aklajam už nugaros. Šiek tiek pakreipęs galvą išvydau kaip nuo galvos nusitraukia kapišoną ilgaplaukė vampyrė. - Patrauk vamzdį nuo jo! - pareikalavo ji.
- Pamiršau, kad šilti jausmai merginoms greitai neišblėsta, - erzino jis. Kilstelėjau antakius.
- Užsičiaupk, Bleirai, tavo kalbų čia mažiausiai kam nors reikia. Dabar pat nuleisk ginklą, - jau pakėlė balsą.
- Ar Elajus žino, kad perėjai į šitos išsigimėlio pusę?
- Nutilk! Nustok tauškęs! Nuleisk tą sumautą ginklą. Tu nebeišsisuksi! - agresyviai pyko mergina. Pavaduotojas juokėsi. Iš visų pusių nusileido papildomos pajėgos. Juodai apsirengę, tačiau ant kairio skruosto turėjo tatuiruotę - okultacijos ženklą, kuris simbolizuoja mirties angelą Ozrielį ir saulės užtemimą. Apstoję mus tris ratu nebepajudėjo, laukė nurodymų.
- Gyvi iš čia neišeisite. Mūsų daugiau, - pastebėjo jis. - Nuleisk pati tą ginklą, Saulele, ir jei būsi gera, tai karaliui ir Elajui nieko nesakysiu.
- Man atrodo, kad tu gyvas neišeisi iš čia, Bleirai, - perfrazavo ji. Šeši ratu sustoję Aklieji išsitraukė ginklus ir užtaisę nusitaikė į Bandito pusę, Zifo ir Linkantanto.
- Prašau. Nežudykit jų. Imkit mane! Tik nelieskit jų, - susinervinau. Vampyrė linktelėjo ir jie visi šovė. Įdomiausia buvo tai, kad krito ne maniškiai, o Bleiro pakalikai. Zifas apstulbęs keturiomis atsitraukė nuo lavonų, Banditas klestelėjo ant subinės, o Linkantantas suurzgė nužvelgdamas pavaduotoją.
- Ar Vampyriada žino? - paklausė jis neatsisukdamas į ją. - Kaip tau pavyko užverbuotus patraukti į savo pusę? - susidomėjo jis. Mergina priėjo prie jo arčiau, stipriau įrėmė ginklą į pakaušį ir sušnabždėjo į ausį.
- Mokiausi iš geriausio. Dabar paleisk Našlaitį, nes nei nemirktelėsi kaip jie nusitaikys į tave, - patikino mergina mostelėdama galva į savo bendrininkus.
- Ak, ta meilė, - sarkastiškai pasigrožėjo jis. Persikreipiau. Kokia dar meilė? Man jau sukosi galva. Galų gale Bleiras nuleido ginklą, numetė palei savo kojas. Mergina savąjį užsikišo už kelnių.
- Suriškit jį, - paliepė ji. Pati patraukė nuo mūsų tolėliau. Juodieji puolė prie pavaduotojo ir griebę už rankų užsuko į nugaros pusę.
- Tas vampyrų medžiotojas tavęs niekada nepripažins. Užverbuota kalė svajoja apie Antgamtišką laisvę. Graudžiau už muilo operą. Panaudotos, Mariana, niekada niekas nenori, - jis ėmė juoktis. Mergina sustojo. Suspaudusi kumščius laikėsi. - O tu tokia ir esi. Panaudota, - ji staigiai grįžo atgal, vampyrišku greičiu šoko link savo bendrininkų, stūmė juos visu į šoną ir suėmusi už Bleiro galvos perplėšė pusiau. Nusispjovusi ant jo lavono, paspyrė bato galu ir suspaudusi kruvinos pirštus prieš jo plačiai atmerktas akis atsakė:
- Tau tik tiek trūko iki pergalės...