Našlaitis (BAIGTA)

VIII DALIS (IIs) "PAŽIŪRĖK, KUO VIRTAU"

VIII DALIS

PAŽIŪRĖK, KUO VIRTAU...

„Sugrįžčiau į praeitį, kad nueičiau į jo laidotuves"

IGORIS 

Stengiausi negyventi viena ir ta pačia diena. Juodą, ploną, uniforminę liemenę vilkintis barmenas pripildė naujai ištuštintą stikliuką. Burbonas skandino mano organizmą it vandenynas laivą. Nusivilkau striukę, atsilaisvinau kaklaraištį, atsisegiau kelias viršutines baltų marškinių sagas, pasiraitojau rankoves iki alkūnių ir nusitraukiau bepirštes. Po stikliuko į mano skrandį atkeliavo dar vienas. Pasirėmęs alkūnėmis į barą, stebėjau medienos rudumo ringą, spalvotas apsaugines tvoreles, centre besiboksuojančius gyvenimo nevykėlius. Pirštu pamojau, kad barmenas nesikuklintų ir piltų dar vieną. Šiek tiek susiraukęs išmaukiau trečią, ketvirtą, penktą stikliuką. Vis dar negirtas. Ar aš tampau liūtą už ūsų, ar čia Dievas tampo mane už kelnių petnešų? Pastarosios veržė visus galus, todėl nusmukdžiau it prasikaltėles palei kojas. Juk tai Angelo stilius. Gerti be jokio sustojimo, spręsti bylas ir nešioti apsmukusias kelnes, verkti dėl gyvenimo ir jį skandinti. Aš juokiuosi iš jo, o ką pats darau? Šeštas stikliukas pasimaišė po ranka, o paskui jį dar ir septintas. „Vienas paskui kitą" klube tvyrojo ugninga atmosfera. Pirmadienis, o visi Salemo žmogėnai sulindę į šią skylę, lyg žiurkės į kampus. Panašu, kad aš vienas iš tų žiurkių. James Arhur „You're Nobody, Till Somebody Loves You" kažką man priminė. Panašu, kad išgėrus visos dainos primena apgailėtiną gyvenimą.

„Kankinomės visą prakeiktą, vėjuotą naktį. Įkelti, o po valandos vėl išvilkti lavoną iš bagažinės prireikė laiko, prireikė jėgų, kurių nei aš, nei Angelas nebeturėjome. Snigo tolygiai. Drėgnas oras privertė čiaudėti, karts nuo karto sudrebėti. Kritusi laipsniai paskatino kūno temperatūros atvėsimą. Užsitraukiau juodą bandito kepurę, pirštines, po kuriomis paslėptos rankos tuoj užbaigs vieną už kitą baisesnį nusikaltimą. Taip reikėjo. Krikščionis ar banditas, bet reikėjo surasti mirusiems laisvę. Henrio - berniuko, o gal jau senio, Ligų demono pasisavintą kūną tempiau per ledinį, kietą sniegą, vilkau iki pat apsnigto medžio. Angelas sėdėjo mašinoje ant galinės sėdynės. Sužeistas vos judėjo. Kodėl jis negyja? Kodėl jis negyja kaip visi normalūs vampyrai? Negaliu patikėti, kad pamaniau, jog vampyrai normalūs. Iš seno, sudžiūvusio, tuščiomis akiduobėmis ir be dantų kūno ištraukiau rondelį. Sugrąžinau jį į bagažinę, o iš ten prigriebiau tą patį pagalį, kurio paskirtimi jau spėjau anksčiau įsitikinti. Apsižergęs lavoną primerkiau akį ir pridėjęs ilgiausią pagalį prie tos pačios, rondelio padarytos žaizdos užsirėmiau ir sukišau medieną iki tiek, kiek pajėgiau. Kilstelėjęs akis pro priekinį mašinos stiklą nužvelgiau sėdintį, galvą į sėdynę atrėmusį Angelą. Jis užsimerkęs laikėsi už žaizdos. „Aš gal tavo draugas. Gal draugai turi patikėti, kad tau viskas gerai, nes juk taip sakai. Aš ne kvailas. Žinau, kad kažką slepi" - mintyse ištariau ir vėl nudelbiau akis. Sugrįžęs suėmiau virvę.

- Reikia pagalbos? - pertraukė tylą jis. Papurčiau galvą.

- Ilsėkis, - atitariau. Angelas iš tiesų atrodė šūdinai. Baltas it popierius veidas, kruvinos rankos nuo jo paties kraujo, pavargusios akys. Na taip, jis vampyras. Jo veidas ir turi būti išbalęs, bet jis atrodo ne taip. Žinau koks jis turi būti. Juk todėl ir erzinu jį dėl tos vampyriško narcizo pravardės. Nebuvo už ko sugriebti, nes lavono plaukai nuslinko per nanosekundę, todėl teko pasilenkti virš jo susitraukusio, raukšlių išvagoto, suskretusios odos, išmuštos hienos dėmėmis veido ir pakišus rankas po jo, šakelės plonumo kaklu apvynioti virve. Susiraukęs net sulaikiau kvėpavimą. Net karvės tvarte taip nesmirda kaip šis lavonas. Prisimerkęs atsitraukiau ir pabandžiau jį pakelti. Juk tai tik vaiko lavonas. Kodėl jis sveria it punktuko akmuo?"