Našlaitis (BAIGTA)

IX DALIS (IIs) "NE VISAI ŽMOGUS"

IX DALIS

NE VISAI ŽMOGUS

"Man nusišikt, kaip jam nusišikt ant visų likusių"

Prieš 11 valandų

ANGELAS

Jeigu gyvenimas yra skausmas, aš savąjį palaidojau jau labai seniai. Jis vis dar gyvas.

Brajanų rūsiai pastatyti nuo neatmenamų laikų. Šaltojo karo metu tuneliai atliko savo paskirtį įkalindami žmones tamsoje, sunaikindami jų žmogiškumą, atimdami visas viltis. Mokslininkai su jais eksperimentuodavo, o neveiksnius, nesėkmes nužudydavo. Šie tuneliai turi ilgą sistemą, keliaujančią po visą Salemo teritoriją, tačiau dauguma šachtų, siaurų kelių, rūsių jau užversti. Sėdėti čia ir vartyti tėvo paliktus dokumentus, užrašus, dienoraščius, rasti piešinius užkritusius už milžiniškų dėžių atrodė sadistiška. Čia žmonės kankinosi, čia jie buvo kankinami, o dabar tai tik šaltos, žiurkių išmatose paskendusios patalpos. Ištisus metus sienos ir grindys kaupė dulkes, supo į tinklus didžiausius vorus, kolekcionavo vabalus, veisė kirmėles, išlaikė mirtį. Kartoninės dėžės nuspaudė užpakalį, todėl šiek tiek atsistojau ir pamankštinau kojas, pasukiojau kaklą. Sėdėjau čia visą rytą ir dulkėjau po Centrinio banko pamatais. Igoris ko gero nepaleidžia iš rankų lovos ir patalų, Kaira kaip ir aš apmąsto paskutinius įvykius, paskutines nesėkmes ir netikėtumus. Nei nenoriu įsivaizduoti, ką veikia Džonas. To padaro aš nepažįstu. Tas žmogus, kuriam nupiešiau gyvenimo paveikslą keliomis detalėmis nei neegzistavo. Drėgmė jautėsi kiekviename kampe. Čia netrūko aidinčių garsų tokių kaip žiurkių krebždenimas ir ultimatumo iškėlimas pelėms, jų priešininkėms. Supypsėjo mano telefonas. Ėmiau dairytis po grindis. Apverstos dėžės net mane tuoj palaidos gyvą. Išverčiau kūgius lapų, išmėčiau knygas, kol pagaliau radau. Telefonas prie išsikrovimo ribos. Ekrane mirksėjo žinutė nuo Emeto, vaikystės draugo su kuriuo gyvenau Portlando vaikų namuose. „Su 21-uoju gimtadieniu, Vampyre!". Mano veido šypsena nelydėjo. Su kiekvienu pranešimu kas kartą norėjau sutraiškyti telefoną į milijonus dalelių. Ne žmonės kalti, o aplinkybės supančios mano pasaulį. Lygiai prieš tryliką metų virtau šia šlykštyne ir kas kartą paminėjęs gimtadienį privalau su tuo susitaikyti. Nustūmiau išmanųjį į šoną ir toliau skaitinėjau sukryžiuodamas kojas ant dėžių. Ketinau pamiršti, kad man dvidešimt vieneri ir kad nesugebu pasenti. Tėvo užrašytus tekstus atvirkštine kalba padėjo perskaityti vienintelis su savimi atsivežtas veidrodėlis. Jame mačiau ir savo atvaizdą ir jis tikrai nepriminė tobulybės. Veidas atrodė baltesnis, šiek tiek sublogęs, akys įkritusios, o jų pilkumas toks, kad primena visišką juodumą. Smakras su žymiai tankesne barzdele. Dantys aštresni, išryškėjusios smailios formos, suaugę glaudžiai ir tankiai. Pirštai priminė visiškus kaulus, nagai perpus ilgesni nei anksčiau. Trūko ketvirtadalio tankių plaukų. Veidą vagojo vampyriškos raukšlės, atsiradusios dėmės ir neaiškios žaizdos. Pastaroji ties mano skrandžiu sugyjo greitai dėl Ani į rankas įteikto IV grupės kraujo. Dirstelėjau į laikrodį ant dešinio riešo. Pirmą valandą turėjau dvyliktokų pamoką, todėl pamažu ėmiau krauti daiktus į krūvas, rinktis asmenines smulkmenas. Gyvenimas tęsiasi ne šioje skylėje, o ten viršuje, kur saulė su kiekviena diena bando sudeginti mane. Žinoma, dabar žiema ir tų spindulių tikra degradacija. Žmonėms verkti, o vampyrams puotą kelti. Paėmiau keletą dienoraščių su savimi. Prie tinkamos šviesos ir su tinkamu gėrimu rankose išversiu dvigubai daugiau. Uždariau kamerą ir patraukiau link išėjimo. Lipdamas cementiniais laiptais į viršų žingsniavau vis lėčiau ir lėčiau. Galiausiai sustojau likus penkiems laiptais iki paradinio išėjimo. Mano ausyse švilpė garsai, kurie nepriminė nei žiurkių, nei tylos, nei mano kvėpavimo. Atsigręžiau atgal ir ėmiau leistis žemyn. Čia buvau ne vienas. Kažkas bildėjo tarp šių sienų. Kažkas kvėpavo tuo pačiu užterštu oru, o aš palikau ginklą mašinoje. Su kiekvienu žingsniu girdėjau papildomą, šiek tiek greitesnį judėjimą. Judėjau toliau į tunelių gilumas. Tamsa gaubė taką, sienas ir kampus, todėl įsijungiau telefone įdiegtą žibintuvėlį. Tolumoje varvėjo vanduo, slampinėjo didelės žiurkės. Sustojau kažkam tėkštelėjus į balą. Aš iš tiesų buvau ne vienas. Tamsoje stovėjo dar keletas figūrų susiliejusių su aplinka. Vos tik pašviečiau į jas, išvydau tas pačias senas nindzes su samurajų kardais. Vienas jų ginklu staigiai išmušė telefoną iš rankų. Mano kvėpavimas sulėtėjo, įsitempė ausys ir uoslė. Akys šiuo metu nereikalingos. Nanosekundės tikslumu spėjau stryktelėti į dešinę, kai pro mano veidą pralėkė sužvangėjęs metalas. Atsitrenkiau į sieną, atvirtau į savo vampyrišką būseną. Čia girdėjau kiekvieną žingsnį. Nežinojau ar dėl aido, ar dėl mano klausos. Žingsnis iš kairės ir mostas sunkiu ilgu daiktu palei akis. Išvengiau jo nuslydęs ant žemės. Klausa tarnavo man kuo puikiausiai. Pašonėje turėjau daugiau nei kelis priešus. Dar keli mostelėjimai. Tai tie patys vyrukai užpuolę mane praeitą kartą. Jie nesinaudojo akimis, tik instinktais. Pusę veido dengė juodi, vientisi raiščiai. Telefonas šiek tiek teikė naudos. Jo švieselė švietė į sienos ir grindų susidūrimą, todėl pasklido nedidelė prieblanda. Nindzės apsupo mane, o aš sukalenau ilgais dantimis.