Našlaitis (BAIGTA)

II DALIS "Tikėk tuo, ką matai"

II DALIS

„Tikėk tuo, ką matai"

Angelas

Iš pat ryto nuvažiavau atidžiau apžiūrėti, dviejų nužudytų merginų, įvykio vietos. Senosios kapinės apaugusios taip tankiai, kad net pats vos radau kur žingsniuoti. Seni, pilki paminklai, vos įžiūrimais užrašais. Tanki žolė ir neprižiūrėti kapai. Nieko įtartino nebuvo. Jos nužudytos prieš tris savaites. Niekas nežino kaip jos ten atsidūrė ir ką veikė, bet numaniau, kad merginos, kaip ir daugelis paauglių dievino naktis kraupiose vietovėse, žaidimus su demonais ir dvasiomis. Apžiūrėjau krūmus, apėjau medžius, bet nieko įtartino.

- Ar galiu kuo padėti? - išgirdau seną vyriškio balsą. Atsisukęs išvydau juodabarzdį, praplikusį vyrą su darbine uniforma, maždaug penkiasdešimties. Priminė ūkininką. Ištraukiau padirbtą tapatybės kortelę. - Aš Haris Aspenas, - pirštinėta ranka paspaudęs manąją prisistatė jis. - Prižiūriu šias kapines.

- Gal ką nors žinote apie įvykį, nusinešusį dviejų jaunų merginų gyvybes? - primerkęs akį paklausiau jo. Švietė saulė. Niežėjo akis ir veidą. Melavau, kad saulės nebijau. Ji turi įtakos mano gyvenimui.

- Sofijos Reils ir Zojos Maršal, - palinkčiojo jis. - Liūdna, kad taip užbaigė gyvenimus, - vyras vis mirkčiojo ir tai mane erzino labiau negu saulė, nuo kurios stengiausi slėptis po tankiais medžių lapais.

- Ar jos čia turėjo kokių palaidotų giminaičių? Galbūt ką nors lankė? - domėjausi.

- Kiek žinau ne. Daugelis miestelėnų mano, kad jos smalsavo, žaidė netinkamoje vietoje, - pakartojo tai, ką jau žinojau.

- O ką manote jūs? - klausinėjau.

- Manau, kad tai gyvūno darbas. Kas daugiau galėtų palikti tokias žymes? Radau jas pakartas ant štai tų šakų, - kalbėjo pirštu parodydamas į tolimesnio kapo tvorelę, o tada į dešinėje stovintį medį. Tik dabar pastebėjau tas žymes. Saulė per daug akino, todėl nėjau prie jų. Nenorėjau sukelti vyrui įtarimų.

- Galbūt jos turėjo priešų? Galbūt su kuo nors nesutarė mokykloje?

- Dirbu ir mokyklos aplinkoje, bet jos buvo ramios merginos. Zoją dažnai matydavau prie paradinio įėjimo. Kalbėdavosi su vaikinu, - aiškino jis. Paprašiau jo, kad apibūdintų tą vaikį, o tada paskubomis patraukiau link mašinos ir užsidėjęs juodus akinius išvažiavau.

Ketinau nueiti į tą mokyklą. Aš tikrai einu iš proto, jeigu ketinu būti kaip mano tėvas. Tokio amžiaus turėčiau dar studijuoti. Ką aš jiems pasakysiu? Žinojau, kad teks improvizuoti, todėl paklausiau Zifo ir susiradau tuos tunelius esančius po miestelio centriniu banku. Nebūčiau toks gudrus ir neslėpčiau visko tokioje vietoje. Nebūčiau net susivokęs, kad tokie tuneliai išvis egzistuoja. Nusileidęs laiptais žemyn, įjungiau žibintuvėlį. Tamsūs, dulkėti, niekam nereikalingi tuneliai, devynios galybės durų ir šlamšto už jų. Kodėl turiu tikėti, kad mano tėvas buvo vampyristas? Kodėl noriu tuo tikėti? Giliai pasąmonėje tai sklando lyg sužeistas paukštis. Kairėje atokiausios durys, kurių man reikėjo. Atidaręs nusičiaudėjau ir nušokęs žemyn apšviečiau žibintuvėliu. Tunelių angos įrengtos įdubose. Kas būtų buvę, jeigu būčiau nesusivokęs nušokti? Veidu į žemę. Ačiū, Zifai. Knisausi valandų valandas, kol radau tėvo dokumentus, tapatybės korteles ir kitą šlamštą. Čia dulkėjo krūvos daiktų, kurie priklauso Brajanams, bet paėmiau tik tai, ko čia atėjau. Nejaučiau, kad noriu gilintis, kas iš tiesų darėsi su mano tėvu.

Sugrįžęs į lauką pridengiau veidą delnu. Saulė spigino dar bjauriau. Kas kartą ji vis šviesesnė. Šlykštus oras. Greitai pasirūpinau, kad tėvo dokumentai priklausytų man. Meistriškai pakeičiau nuotrauką, ištaisiau informaciją. Viso to išmokau informatikos pamokose. Kol kiti idiotai mokėsi kaip naudotis Wordo programa, aš tobulinau įgūdžius ties įsilaužimu į privačias, apsaugotas sistemas, į dokumentų klastojimą. Nuo pat mažens vampyrizmas mane keitė labai pamažu. Esu pakankamai protingas, kad gyvenčiau, pakankamai drąsus, kad rizikuočiau, pakankamai kvailas, kad tikėčiau penkiasdešimties procentų sėkme, kuri retai mane aplanko.