Našlaitis (BAIGTA)

XVIII DALIS (IIs) "AR GALI MANE LAIKYTI?"

XVIII DALIS

AR GALI MANE LAIKYTI?

„Gal dabar pavasaris, bet pas jį vidus dar gilioje žiemoje"

KAIRA

"Nuo tavęs per atstumą trenkia merdėjimu" - Aklojo lyderio žodžiai dar ilgokai skambėjo mano galvoje. Aš nei neatsisukau į Angelą. Aš negalėjau net pažiūrėti į jį. Kažkas užstrigo gomuryje. Išardžiau ginklą, atskyriau nuo jo apkabą ir numečiau dvi stambias dalis palei sieną. Aš buvau beveik tikra, kad jis nieko neslepia, kad viskas, kas vyksta tarp mūsų yra suprantama mums abiems.

- Kaira, - supratingas Angelo balsas surijo mano norą atsiliepti.

- Mes gal eisime pasivaikščioti. Bandite... - sumojo Igoris, ketindamas nešti muilą kuo toliau.

- Nesivargink. Aš jau baigiau, - suspaudusi kumščius greitais žingsniais praėjau pro Angelą. Šis sėdėdamas ant motociklo sugriebė mane už alkūnės. Aršiai atstūmiau jį ir nukulniavau į tunelio tamsą. Vos tik pasisukau, vos tik jiedu manęs nebematė, aš pasileidau bėgti. Lėkiau visu greičiu. Man nerūpėjo, kas sukasi Angelo galvoje ar tai, kad čia viską reikia susprogdinti, ar tai, kad aš tuoj palūšiu. Dar vienas posūkis į kairę. Ranka staigiai griebiausi už atsikišusių dolomitų ir šonu rėmiausi laikydama visą savo svorį. Iš tylos pasigirdo mano aimana. Maniau, kad sustos mano širdis, maniau, kad baigsiu viską čia pat. Kojos jautė artėjantį paralyžių. Maniau sudrąskysiu save gyvą. Įsikišau kumštį į burną, sukandau dantimis ir lyg kankinamas šuo pradėjau inkšti. Galų gale viskas virto rėkimu, tada žviegimu. Upės akyse pavirto ežerais. Sūrus skonis išdžiovino gerklę. Klupau link žemės, linko keliai.

- Ne, man viskas gerai. Man viskas gerai, - vėl jaučiau emocijų antplūdį. - Man gerai. Man gerai. Man viskas gerai, - žiaugčiojau, ryjau ašaras ir kritau, bet mane tuoj pat sugavo pažįstamos Angelo rankos. Jis priglaudė prie savęs, apsuko ir apkabino. Trenkiau jam per veidą, mušiau per pečius, rankas, kumščiais iš isterijos daužiau į krūtinę. Jis stipriai priglaudė mano galvą.

- Šššš, - bandė nuraminti. - Viskas gerai, - ranka glostė nugarą. Man paraližavo kojas. Nebegalėjau stovėti, negalėjau išlaikyti savo kūno. Angelas laikė visa jėga, neleisdamas stovėti pačiai. Bandžiau nuspirti kylantį skausmą. Taškiau visą energiją į kairę ir į dešinę. Norėjau jį nudėti vien todėl, kad mylėjau, vien todėl, kad skaudėjo. Pėdomis siekiau žemę, bet jos nejaučiau. Angelas to dar nesuprato. - Mažute, - jis bandė prakalbinti, pažvelgti į jį, bet aš norėjau sulysti į žemes. Jis keliais pirštais pakėlė mano veidą, paliesdamas ir kilstelėdamas smakrą. Ėmė valyti mano ašaras. - Dėl manęs negali verkti, nes neverta, - nusivylęs atsakė.

- Nekalbėk taip, - vėl užsimojau ranka į petį. Jis vos krūptelėjo. - Nekalbėk taip! - surikau. Aidas nudulkėjo tunelio sienomis. - Pasakyk, kad tai buvo to padugnės grasinimas! Pasakyk, kad jis tik grasino, - ašaros baigė išvagoti mano odą. Vėl trenkiau jam. Trenkiau ir antrą kartą, bet trečią smūgį jis sustabdė. Suėmė mano veidą ir prisilietė lūpomis prie manųjų. Šiltas ir drėgnas bučinys, susirūpinusio vampyro išlieta širdis. - Pasakyk, kad tai tik dar vienas sušiktas melas, - sušnabždėjau atsitraukdama, kūkčiodama. Jo veide atsispindėjo liūdesys. Norėjau pasitraukti, pabėgti nuo jo, bet Angelas man neleido. Jo akys buvo "išjungusios" melo mygtuką. Dabar norėjau, kad jis būtų „įjungtas".

- Norėčiau... - vos ištarė.

- Tavo kūno temperatūra... - trūkčiojau. - Tu toks karštas. Turėtum būti šaltas. Nekrėsk tokio sumauto pokšto, Angele, - užrikau per ašaras. - Nekrėsk tokio sumauto pokšto, - galiausiai susmukau jo glėbyje, nes pavargau apsimesti, kad laikausi.