Našlaitis (BAIGTA)

XII (IVs) DALIS "ŽEMĖLAPIS"

XII DALIS

ŽEMĖLAPIS

„Judu užmuštų nebent perkūnas iš giedro dangaus"

ANGELAS

Aklojo Elajaus rankoje tabalavo žvangantys, ant didelio žiedo sumauti raktai. Iš karto išsitraukiau rondelį ir suspaudžiau jo rankeną.

- Daugiau Marianos tu neliesi, - sugriežiau smailais dantimis. Elajus iš lėto nusileido nutrupėjusiais laiptais žemyn.

- Daugiau dienos šviesos tu nepamatysi, - labai ramiai paantrino vampyras. Elajus atsisuko į sunkiai kvėpuojančią, iš nuovargio besivaduojančią Igorio motiną. - Nesu tikras dėl ko šitą laikome, - susimąstė jis. Toks atsipūtęs vampyras pats pavojingiausias. Niekada nenuspėsi, koks jo sekantis žingsnis. - Ne, vis dėl to žinau dėl ko, - jis pasisuko į mane. Jeigu dabar matyčiau jo akis, tai visų pirma jis priklausytų Safyrinei rūšiai - mėlynos akys reiškė tarnystę iki gyvos galvos. Antra, regėčiau nepasotinamą sadizmą ir pergalės žvilgsnį. Dabar veidą, kur turėtų būti akys, juosė visiškai juodas, platus, nepermatomas raištis.

- Igoris suras mane, o tave suplėšys į gabalus. Gali tuo neabejoti, - supykęs patikinau. Jo veidą iškreipė piktokas, žaidžiantis šypsnys.

- O, aš tuo neabejoju, - pritarė. - Tik klausimas tau, Našlaiti: ar bent kada nors klauseisi jo plakančios širdies? - likau sutrikdytas Aklojo. - Taip ir galvojau, - jis kumščiu padaužė sieną. Prisistatė trys Aklieji.

- Taip, Bose, - prakalbo vienas visiškas plikis, su ilga, ruda ir vešlia barzda, rankas susidėdamas už nugaros.

- Atlaisvinkite mūsų svečiui kamerą. Savo noru eisi ar reikės paskatinimo? - šypsojosi. Jis baisesnis už patį Karalių. Čia pat išsitraukiau ginklą ir užtaisęs nusitaikiau į Elajų. Nuspaudžiau gaiduką. Priešais jį kaipmat šoko kitas Aklasis. Peršoviau jo skalpą kontroliniu. Savo noru sukniubo ant žemės. Kiborgai, visiškos kamikadzės. Aklasis Elajus atsitraukė. Mane apsupo jo bendrininkai.

- Supratau tai, kaip griežtą NE, - gūžtelėjo pečiais. - Kagi... - jis pasukiojo naguotu smiliumi orą. Du Aklieji išsitraukė juodutėles lazdas. Tai tos pačios nindzių lazdos, iš kurių vadavausi Portlande ir Brajanų rūsiuose.

- Tai paskutinis mano kantrybės lašas, Elajau, - griežtu balsu tariau. Pirmas ėmė sukti lazdą ore. Žengė dešine koja, spirdamas iš kairės. Bloškė į grotas, nutūpdamas ant kairės, persisuko ir dar kartą traukė smūgį, tik šį kartą iš dešinės, pamaudamas mane ant lazdos. Surikęs ir žiaugčiodamas krauju, išmečiau ginklą ant žemės, tačiau rondelį, nors ir silpnai, tebespaudžiau delne. Apsipyliau krauju, su seilėmis tekėjo smakru, barzda žemyn. Atrėmiau galvą į grotas ir pabandžiau giliai įkvėpti.

- Ištraukit jį, - paliepė Elajus. Aklasis su visa lazda atitraukė nuo metalimės atramos. Jo bendrininkas suėmė mane už pečių.

- Ką daryti su durklu? - paklausė.

- Palikit jam, - Aklieji atskyrė mane nuo lazdos. Kai ją ištraukė, atrodė, kad dalis manęs visiškai subyrėjo, plyšo pusiau. Aklasis laikęs mane, sviedė į sieną. Kritau užkliuvęs už savo pačio kojos. Jie perpus stipresni už mane, nes neseniai mito krauju. Žmogaus krauju. Visi Aklieji apsėsti Jomio demonu. Su kiekvienu kraujo nuleidimu, į save pakviečia po dar vieną Jomio demoną. Tik Juodamtinai man gali padėti. Štai kodėl jam reikalinga Ani. Jie laukia, kol jis pasirodys, kad galėtų su juo stoti į kovą, kad priešininkų skaičius būtų didesnis, kad Igoris neatsilaikytų.