Našlaitis (BAIGTA)

XIX (IVs) "DIDŽIOJI MEDŽIOKLĖ"

PERSPĖJIMAS! KILOMETRINIS ILGIS! 

XIX DALIS

DIDŽIOJI MEDŽIOKLĖ

ANGELAS

Likome tryse mat Igoris su Kaira teleportavosi, o kur draugas, ten ir Trejetas. Padėjau Emetui atsistoti. Jis pasilaikė už mano peties.

- Kas vyksta, Angele? - nepatikiai paklausė jis. Iš to silpnumo ir alkio, jo akys teturėjo blyškų atspalvį.

- Karas, - įvardinau vienu žodžiu.

Tryse šiaip ne taip susiradome dvėselienoje paskendusį baseiną. Pasibjaurėjęs Emetas šoko pirmas. Greitai pasekiau jį paskui, prieš tai rankomis susikibdamas su Mariana. Išnirę ir pasiekę krantą susivokėme negreitai, kad įstrigome kaip reikalas. Igoris būdamas šlapias ir varvantis stovėjo ant kranto, rankose laikydamas paraližuotą merginą. Aplinkui tarp daugybės medžių stovėjo armija apsiseilėjusių, tiek liguistai atrodančių, tiek pagerintų vampyrų. Vieni horizontaliai karojo nagais įsikibę į drėgmės prisigėrusius kamienus, kiti žemyn galva kaišiojo liežuvius tarp dantų, tarsi gyvatės apsivijusios šakas. Vieni pritūpę, daugiausiai tie naujagimiai, kiti stovėjo puolimo pozicijose.

Išsitiesiau šalia Igorio, ranka vėl pasigaudamas Marianą. Ji puikiai girdėjo čia visų esančių kvėpavimus, užuodė daugybę skirtingų, itin dvokiančių kvapų, netgi vėjas čia mums priešiškesnis, o pelenai jau po truputėlį priminė, kad vyksta suknista anomalija. Kai manėme, kad juos nugalėjome, viskas buvo dar tik prieš akis.

- Troškai medžioklės, Angelai Brajanai. Dabar tu ją ir gausi, - su didžiausiu pasišlykštėjimu girdėjau tariant mano vardą. Tiesa, nei vienas iš mūsų nematėme Karaliaus. Išskyrus Kairą, čia visi aiškiai turėjo gerą klausą.

- Ką jis turėjo omeny, sakydamas: dabar tu ją ir gausi, - tikslinosi Emetas. Vampyrai jau mindė žemes ir pelenus, laukė vieno vienintelio mirktelėjimo. Regis Igoris pabandė pastatyti Kairą ant kojų mat daugiau neatlaikys visko vienu metu. Supratau, kad net jo žetonas neveikė Amite, todėl brido per pelkę kaip ir visi kiti.

- Tai reiš... kia, kad mes tuoj gau... sime į kailį, - pakilnojo antakius Igoris. Ir čia jis nei kiek neklydo. Viskas įvyko labai greitai. Čia pat atsirado Trejetas, Igorio rankoje jau makalavosi arbaletas su strėle. Jis išmetė žetoną ir paragindamas savo bendrininkus, privertė perkelti mane ir Kairą. Pats draugas pasirūpino Emetu ir Mariana, žinodamas, kad į sutartį jiedu netelpa. Žemaūgis Pragaro šoklys nuleido mane keliais metrais toliau nei visa vampyrų šutvė. Kaira buvo palikta tarp dviejų, kamienais išsirietusių medžių. Tuo tarpu Emetas su Mariana liko nugrūsti į dar gilesnes tankmes. Priešais mane stojo Igoris, vos tik vampyrai susivokė, kad taikiniai jiems už nugaros. Jis nusitaikė strėle ir iššovė. Pirmas į tarpuakį gavo kažkoks juodaodis vyras, su išpuvusiais dantimis. Keisčiausia buvo tai, kad strėlė uždegė jį. Net Igoris liko nustebęs. Akyse kūnas pleškėjo ir tai privertė sekundei suklusti kitus. Aišku nei vienas iš mūsų nesiliovė trauktis atgal. Čia greitai gali ir miškų pritrūkti. Šnervės išsiplėtė aiškiai užuosdamos degėsius. Liko tik strėlė.

Čia pat buvo suvarytas kiaurai medinis pagalys. Grifas jį taip šveitė, kad pagalvotum jog visiškas metimo profesonalas.

- O, atleisk. Pamiršau, kad jos degina vampyrus, - pasikasė pakaušį Pragaro šoklys. Už mūsų nugarų stojo visas dvyliktukas. Rankose daugiau mažiau turėjo keletą įmantrių ginklų vampyrų galabibimui. Nuo jų visų sklido garai, tačiau ne tokie tiršti ir stiprūs kaip nuo Igorio. Kiek draugas minėjo, paprastai viskas virsta ledu, tačiau pastebėjau, kad čia viso to jau nebėra, kad šiuos demonus, vartų saugotojus gali matyti visi ligi vieno.