Našlaitis (BAIGTA)

II (IIs) DALIS "TAMSIEJI BENDRININKAI"

II DALIS

TAMSIEJI BENDRININKAI

„Ne tam gimei su kojomis, kad prasėdėtum likusius gyvenimo metus"

IGORIS

Po pietų Salemo miškai blizgėjo nuo baltumo ir nuo žieminės, tinginės saulės. Už dvidešimties kilometrų nuo miestelio centro, Speigo kalnai klestelėjo kaip niekad. Čia rinkosi krūvos Salemiečių ir svetimšalių čiuožti nuo kalnų rogutėmis, slidėmis. Vaikai lipdė sniego senius, mėtėsi sniego gniūžtėmės. Atokiau, papėdėje neseniai įkurta ledo arena jau spėjo sulaukti aplodismentų kaip ir šalia stovinti rąstinė trobelė praminta "Puodelis pas Denį". Įgrįsęs monotoniškumas ir rutina privertė gyventojus išlipti iš šiltų šlepečių ir apsiauti žieminius batus.

- Esu įsitikinęs, kad vos tik užlipsime ant kalno viršūnės, tu apsigalvosi ir nečiuoši, - kopdamas viršun prabilo Dvaitas. Jis sustojo ir atsisuko į Heilę. Ji kilstelėjo antakį.

- Esu įsitikinusi, kad vos tik užlipsime, aš tuoj pat nusileisiu, o tu dar ilgai ten stovėsi, nes būsi pernelyg nustebęs, kad tavo žodžiai nepasiteisino, - pataisė ji nusiėmusi pirštines ir sukišdama laikrodį, kuris kabojo ant jos kaklo lyg grandinėlė, po striuke. Jis nusijuokė. - Netiki? - užsimovusi pirštines paklausė Heilė. Dvaitas šyptelėjo ir nusileido keliais centimetrais žemiau Heilės. Apkabino ir tuoj pat pabučiavo ilgu ir sušildančiu bučiniu.

- Džiaugiuosi, kad tau jau viskas gerai, - pataisęs merginos kepurę apsidžiaugė jis. - Nagi, lipame į viršų, - nešdamiesi snieglentes vos ne vos užlipo į aukštesnę kalno pakopą. Sniegas buvo toks slidus, kad einant kojos kas kartą slysdavo centimetru žemiau. Heilė snieglentę numetė pirma ir patogiai atsistojusi, pasitaisė apsauginius akinius.

- Žiūrėk ir mokykis, - pasišaipė ji. Dvaitas atsistojo greta. Heilė pasileido pirma. Lygiu kalno šlaitu nuslysti buvo tikra ir ekstremali atrakcija. Sušvilpdama nudūmė žemyn akimirksniu. Uždususi gražiai nusileido ir pakišusi snieglentę žemiau pažasties laukė Dvaito. - Greičiau leiskis! Neįtikėtinas jausmas!

- Gerai! - ataidėjo balsas iš viršaus. Heilė jį vos girdėjo. Mergina laukė penkias minutes, kol Dvaitas nusileis. Iš apačios ji puikiai įžiūrėjo kaip puikiai jam sekasi. Besišypsodama laukė, kol galės jį paerzinti dėl to, kad merginos nėra jau tokios baigščios kaip vaikinams atrodo, tačiau staiga jos veide ta plati šypsena išnyko. Dvaitas nebečiuožė. Jis ritosi kalnu žemyn.

- Dvaitai! - sužviegė ji. Heilė bandė kopti į viršų ir jam padėti, bet kojos slydo ir neklausė, o Dvaitas kulversčiais ritosi it sniego kamuolys žemyn tiesiai į papėdę. Snieglentė atsiskyrė nuo vaikino. Dvaitas nugarmėjo žemyn. Heilė metė daiktus į šoną ir tuoj pat nubėgo apačion. Ji puolė prie savo draugo, o apsukusi jo ledinį veidą pradėjo spiegti nesavu balsu. - Neeee! - Staigiai atsitraukė į šoną ir ištikta šoko negalėjo nustoti rėkti. Išgirdę pašaliniai atbėgo pažiūrėti. Heilę rado drebančią ir ištiktą isterijos. Kiti nulėkė iki vaikio. Tačiau, kai atbėgo patruliuojantys kalnų eiguliai, jie tegalėjo griebti racijas į rankas ir kviesti Salemo policiją ir greitąją.

<....>

Po pusantros valandos tuoj pat prisistatė Konoras Malis su papildomu ekipažu ir greitąją. Pašaliniai buvo tuoj pat patraukti į šalį, nukentėjusi pasodinta į greitosios automobilį ir apžiūrima. Policijos pareigūnai aptvėrė geltona juosta gulintį lavoną. Mergina teberėkė. Jai iš skausmo plyšo širdis. Malis pralindo kartu su Kaidenu ir nužvelgė lavoną. Šalia atsidūrė vyriausiasis parko eigulys.