Našlaitis (BAIGTA)

XVI (IIIs) DALIS "KIEKVIENAS UŽ SAVE"

XVI DALIS

KIEKVIENAS UŽ SAVE

„Trauksiu tokį į tavo psichinę marmūzę, kad prisiminsi kiekvieną mano milimetrą"

RAFAELIS

Iš įsiūčio kilnojau pečius, o pirštus gniaužiau į kumščius, kuriais norėjau ką nors užmušti. Užmerkęs akis, viduje tramdžiau bekylančias linkantanto emocijas. Šalimais tebestovėjo Mariana ir Džonas su Kaira. Vaistas, kurio man reikėjo vaikščiojo čia pat. Angelas jau seniai galėjo pasveikti.

- Turėtume eiti. Angelui ne daug liko, - iš kurtinančios tylos prabilo Mariana. Šnopavau garsiau už bet kurį iš čia esančių. - Rafaeli, mums reikia eiti, - nenutilo ji. Pasisukau į Kairą.

- Žinoma, papjaukime šitą kalę ir eikime, - sukaukšėjau išlindusiomis iltimis. Nežinojau kaip, bet linkantanto dantukus tebeturėjau. - Man ji nieko nereiškia. Nuleiskime kraują ir išgelbėkime mano brolį! - mostelėjau ranka puldamas merginą. Džonas stojo priešais Kairą. Pastaroji tuoj pat atsitraukė. Prie manęs prišoko Mariana, ranka atstumdama atgal. - Pasitrauk, vampyre, nepernešu čia jūsų visų. Man nerūpi ar ji liks gyva, ar ne.

- Žengtelk dar žingsnį, linkantante, ir pamatysime, kuris kris pirmas, - pagrasino Džonas.

- Tau gal ir nerūpi, bet Angelui rūpės, - privertė klausytis Mariana. - Angelui ji rūpi. Nemanau, kad nužudęs ją padėsi broliui. Galvok, Rafaeli, - Mariana vertė mane atsipeikėti iš visų iliuzijų. Nuleidau kumščius. Iltiniai dantys liko kyšoti.

- Atleisk. Blaiviai nepratęs galvoti, - sutrikęs atsiprašiau Kairos ir atsitraukęs patraukiau link sodybos. Paskui mane šokinėjo Mariana.

- Gal palauksi? - skėstelėjo rankomis ji.

- Neturiu kada viso svieto laukti, - numojau. Ji paspartino skaudų žingsnį ir čiupo mane už alkūnės. Išplėtęs agresyvias akis puoliau į jos pusę, stūmiau delnais vampyrę nuo savęs. Ji neatlaikė pusiausvyros ir nuvirto aiktelėdama, susiimdama už sužeistos kojos. Nežinojau, kas man darosi. Jaučiausi kaip nesavas. Persibraukiau ranka per burną, iltimis įsidrėskiau delną. Iš karto užuodėme mano vilkišką dvoką. Džonas tuoj pat atėjęs, kartu su Kaira padėjo atsistoti Marianai. - Atleisk. Aš... - nusisukęs visiškai sutrikau. - Atleisk... Aš nenorėjau, - paėjęs atbulomis pasileidau bėgti į visiškas tankmes. Bėgau tiek, kiek leido mano jėgos. Lėkiau trankydamasis į medžius, išvengdamas jau išvirtusių. Šoktelėjęs per griovį nejučia pajutau kaip dega mano kūnas, kokioje panikoje aš atsidūręs, pajutau kaip ištiesiau dvi priekines, pusiau baltas letenas į priekį. Aš atvirtau į linkantantą. Pagaliau. Ašaros nuslydo ir susigėrė į pilką kailį. Skuodžiau taip, kad net pelenai ir purvas drabstėsi į šalis. Jau galėjau užuosti vampyrą, jau nuojauta kapojo plaukuotą žvėries kūną į gabalus. Išnirau į pagrindinį keliuką, peršokau dar kelis su visomis šaknimis išvirtusius kamienus. Nenoromis išleidau kauksmą reiškiantį širdgėlą ir sielvartą. Pralindau pro pravertus vartus ir užrėpliojęs laiptais, nagais ėmiau braižyti paradines duris. Tol raižiau medieną, kol pagaliau nulenkiau rankeną ir įlindau vidun. Uostinėdamas orą ieškojau savo dvynio. Priešmirtinis dvokas tiesiog degino šnerves. Tuoj pat nusileidau į rūsį. Ant šaltų grindų gulėjo sąmonės netekęs Angelas. Netoli jo ištiestos rankos voliojosi ir keturiasdešimt devinto kalibro ginklas. Apuosčius iš karto palengvėjo. Jis vis dar gyvas net nespėjo nusišauti. Tuoj pat visomis keturiomis užsirioglinau į viršų. Čia pamažu atvirtau į žmogaus formą. Nuogas juk nestovėsiu kambaryje. Iš spintos paėmiau Angelo drabužius ir apsivilkęs paskubomis nukulniavau atgal į rūsį. Puoliau ant kelių ir atrėmiau jo galvą į savo krūtinę. Nubraukęs kapišoną nuo veido, supratau, kad jo visiškai neatpažįstu. Veidas pavirtęs į mėlynių ir žaizdų virtinę, tatuiruotės nyko kartu su oda. Pražiotoje burnoje jam trūko dantų, o po akimis siaubingi sutinimai. Angelui nuslinko paskutiniai plaukai. Švietė plikė iš toli. Rankų, pirštų oda luposi tiesiog akyse.