Našlaitis (BAIGTA)

XX DALIS "NUPUOLĘS PIRMĄ IR PASKUTINĮ KARTĄ"

VIRŠUJE RASITE DAINĄ, KURIA UŽBAIGIAU ŠIĄ DALĮ. GERO SKAITYMO! 

XX DALIS

NUPUOLĘS PIRMĄ IR PASKUTINĮ KARTĄ

"Jeigu gyvenimas yra skausmas, tuomet aš jį palaidojau jau labai seniai"

ANGELAS

Rankoje laikiau medžiaginę skiautę. Stovėjau vidury kambario ir ją laikiau. Negalėjau patikėti, kad tai padariau. Akyse jau kunkuliavo ašaros, burnoje kaupėsi vampyriškos seilės. Kitoje rankoje laikiau pustuštį kraujo butelį. Alkis pyko manyje. Atkimšęs butelį iš karto užuodžiau žemišką, nepakartojamą, žmogišką kraujo kvapą. Aš tai padariau.

- Nužudžiau tave, - sušnabždėjau, nemirksėdamas stebėjau teliūskuojantį tirštą skystį. - Ir to nepakeisi, - užsiverčiau iki dugno. Begerdamas atvirtau. Po veido oda žaižaravo venos, besipildančios mano paties krauju, išryškėjo visi veido bruožai: akys lyg juoda anglis, lūpos lyg liepsnos, dantys lyg aštriausi peiliai, veidas, lyg baltas popieriaus lapas ir ilgi nagai braižantys butelio stiklą. Išmaukęs paskutinį lašą paleidau jį į sieną. Pasukiojau traškantį sprandą. Medžiagos skiautę įdėjau į skrynią. Atidariau langą. Prieš akis mėnulis iš lėto keitė savo transformaciją. Pasikeičiau už jį daug greičiau. Perlipau palangę ir įkvėpiau gryno oro. Persivertęs salto nusileidau ant kojų ir nubėgau į galinį kiemą. Tuoj pat pasiekiau kelias medžio šakas ir nešdinausi tiesiai į miškus.

Prieš 24 valandas

Susitikęs su Kaira ir Igoriu nupasakojau keletą nereikšmingų dalykėlių.

- Tas pats, kas kasti duobę be kastuvo, - atsidusau. Kaira ištraukė telefoną ir atkišusi parodė įamžintą nusikaltėlio pėdsaką. Tada jiedu susižvalgė tarpusavyje. - Kas? - kilstelėjau antakį.

- Mes nuspręndėme, kad ją reikia nusiųsti Maliui, - nekaltai pratarė Igoris. Išplėčiau akis. - Sakiau, kad jo reakcija bus tokia, kuri reikš "Susidegink" - numodamas ranka patikino draugas merginą.

- Pagalvok apie tai, Angele, nuovadoje jis turės su kuo tai ištirti, gal ką nors atkapstys, - Kaira net žemių pavyzdį paėmė. Atsidusęs susiėmiau už galvos.

- Ir kas iš to? Tas Malis nieko nepadarys. Jis žmogus! - užsimiršęs užrikau. Kaira kilstelėjo antakį. Igoris staigiai atsisuko į mane, pirštu braukdamas per kaklą horizontaliai, kad pagaliau užsičiaupčiau.

- O tu jau monstras? - paklausė ji. Nutilęs nudelbiau akis žemėn. - Susikaupkit. Malis nevertas ginčų, gerai? Vienintelė mūsų bėda sustabdyti žudiką, surasti vagį ir išsiaiškinti, kas per padaras mane užpuolė. Ar bent tiek galime padaryti? - skėstelėjo rankomis ji. Nenoromis palinkčiojau. - Gerai. Grįšiu namo ir išsiųsiu jam anonimiškai. Stebėsiu Doloresus visą likusią naktį, todėl jai ką nors sužinosite, skambinkite.

- Man reikia nuvažiuoti pas Mersą. Vėliau susitiksime, - Igoris sėdo ant mano motociklo ir išvažiavo. Likome dviese. Sėdėjau atsirėmęs į mašinos kapotą ir žvilgčiojau į merginą. Kaira atžingsniavo iki manęs. Nors padėtis buvo suknistai sunki, bet šypsojausi tik dėl to, jog ši mergiotė vertė mane tai daryti.

- Kodėl taip ramiai reaguoji į šiuos dalykus? - paklausiau jos. Lauke darėsi vis šalčiau.

- Nori, kad pabėgčiau? - smalsavo ji. Mudviejų neskyrė nei metras. Kalbant sklandė garai. Aplinkui visiška tyla ir tuštuma, o naktis tamsi ir be žvaigdžių.

- Atvirkščiai, - paneigiau. Mudu vienas kitam nusišypsojome. - Nenoriu, kad išeitum, kad mane paliktum, kad apsimestum jog nieko nėra, - ištraukiau jos pirštinėtą ranką iš striukės kišenės. - Ir taip, aš supykau, nes... Nes pasijaučiau svetimas tau, nes anksčiau maniau, kad esame tik katė ir pelė, kad... Bet aš klydau. Manau mes šis tas daugiau. Manau, kad... - staiga ji pabučiavo mane. Pirmą kartą po tiek laiko aš vėl jaučiau be galo intymų ryšį su kitu žmogumi. Šiltos, drėgnos lūpos bučiavo mano sušąlusias ir jau seniai nejautusias kažko jausmingo. Kūnu nuriedėjo ugnies banga, nukrito milijonas varveklių ir ištirpo liepsnoje. Pirštų galai atitirpo nuo kritusios lauko temperatūros, kūnas atsipalaidavo, o mintys užtilo. Vienas ilgas bučinys tirpdė mane lyg pavasaris sniego senį. Ji stipriai suspaudė mano ranką.