Našlaitis (BAIGTA)

V DALIS "Pasitikėk tais, kurie nori pasitikėti tavimi"

V DALIS

„Pasitikėk tais, kurie nori pasitikėti tavimi"

Angelas

Atsidūriau kažkokiame užkampyje, kuris vadinasi "Vienas po kito". Įėjęs paskui savo draugą, nužvelgiau pirmą kartą akyse matomą aplinką. Kol kas viskas atrodė ramu ir įprasta. Prie baro sėdėjo keletas nuolatinių lankytojų, o barmenas darbavosi už stalo. Niekada nesu čia buvęs, bet Igoris tvirtino, kad prieš porą metų vis dėl to buvau čia ir linksminausi kaip reikiant. Jis tikisi iš manęs to paties ir šį vakarą. O ko noriu aš? Ši vieta turėjo tris aukštus. Šalia baro stovėjo ringas, kuriame kol kas mažai judesių. Kodėl aš nepamenu? Pakėlęs akis į šviesas, lubų kampuose regėjau antro aukšto šokių aikštelę, sceną ir šalia aparatūrų besisukiojantį didžėjų. Atlošęs galvą galėjau pamatyti trečiame aukšte sustatytus patogius krėslus minkštais atlošais, nedidelius stalus, o geras apšvietimas aplinką darė įspūdingesnę. Tai kodėl jaučiu, kad noriu nešdintis iš čia? Taip, aš susikaustęs. Taip, aš neramiai miegu naktimis. Prisėdau šalia Igorio, kuris jau spėjo užsisakyti pirmą stikliuką. Barmenas pripylė antrą kartą ir pastatė naują. Igoris pastūmėjo mano pusėn ir linktelėjo galva.

- Tau reikės atsipalaiduoti, - Igoris žino mane pernelyg gerai. Tai darė mane pažeidžiamą. Išmaukęs pirmą stikliuką palaukiau, kol degimas nukeliaus stemple iki pat skrandžio. Pirštu pamojau barmenui, kad parūpintų dar vieną. Išlenkiau nelaukęs Igorio. Pastarasis to ir siekė. Reikalavau barmeno pilti tol, kol pajutau mažytį atsipalaidavimą. - Nori vienas prieš vieną? - paklausė Igoris akimis šnairuodamas į ringą.

- Duok man dar dešimt minučių, - suraukęs kaktą nuo stipraus gėrimo patikinau. - Tada patiesiu tave ant žemės.

Jis nusijuokė ir užsisakė keptos duonos su česnakiniu padažu.

- Nepamiršk, kad aš žmogus, - priminė draugas, plačiai išsišiepdamas.

- Na, žmogau, nepamiršk, kad tau kailį iškarš vampyras, - išlenkiau dar vieną. Igoris pasitikėjo savimi. Jam patiko varžytis, jis mėgo iššūkius ir turėjo absoliučią drąsą kovoti prieš stipresnį už save. Igoris nušoko nuo kėdės ir patraukęs link ringo ėmė vilktis striukę. Dar keli stikliukai ir aš pakeliui į visišką atsipalaidavimą. Pralindau pro ringą ir atsidūriau priešais savo gyvenimo draugą. Tačiau jam nusirengus, užsimovus juodas pirštines, aš išplėčiau akis, bandymas suvokti apie ką vis dėl to kalbėjo Igoris. Jo kūnas turėjo labai daug mėlynių. Jis juk žmogus. Kiek toks kaip Igoris galėjo atlaikyti? Kiek tėvas jį kankino? Mudviejų akys susidūrė. Igoris papurtė galvą, kad nieko neklausinėčiau. Vos vos linktelėjau. Iš kažkur atsirado prižiūrėtojas. Pametėjęs pirštines liepė stoti į vietas. Tai ne boksas, o pramanyta pramoga išdaužyti vienas kitam snukius. Aplink mus susibūrė nemaža minia pasižiūrėti. Vampyras prieš žmogų. Lengviau ir būti negali. Švilpukui išleidus spiegiantį garsą, mudu su Igoriu pradėjome. Nenorėjau su juo muštis ypač, kai jis sužalotas. Igoris to nepaisė. Ketinau jį nesmarkiai pargriauti, kai vaikinas gudriai išsisuko ir griebęs už rankų, pakišdamas koją po kojomis skaudžiai partrenkė mane ant žemės. Sudejavęs nusijuokiau ir atsikėliau. Puoliau pirmas. Kirtau koja per kelius. Igoris susilenkė. Griebiau už rankos ir perverčiau per save. Minia plojo. Vaikščiojau pirmyn ir atgal, akimis varstydamas gulintį draugą. Tiesą pasakius Igoris vienintelis geriausias mano draugas.

PRIEŠ DVEJUS METUS

Jeigu nežinočiau, kad vampyrai negali pavargti sakyčiau, kad ką tik uždusau. Bėgdamas laiptais žemyn vijausi banditą, kuris žino, kas nelegaliai pumpuoja naftą iš labai derlingos žemės, kuri dar yra privati teritorija. Fabrikas galėjo pasigirti savo aukščiu, nes besivydamas įniršau ir galiausiai griebiausi už turėklų, šokau pro tarpą laiptine žemyn. Trenkiau alkūnę į atsikišusį metalą, bet pavyko nusileisti ant kojų. Kairėje išgirdau bildėjimą. Nusileidau dar porą aukštų žemiau ir išbėgau į atvirą salę, kurioje veikė visi mechanizmai, apie kuriuos ne kažin ką nusimanau. Krūva technologijų vagiančių kitų nuosavybę. Sustojęs apsižvalgiau. Pamečiau jį. Banditas dingo iš mano akių. Nuleidęs ginklą įkvėpiau. Staiga ant manęs kažkas užšoko. Kritau veidu ant purvino grindinio. Pakėlęs skaudančią galvą išvydau vampyrą. Šiepdamas seilėtus dantis artėjo link manęs. Jis ištiesė ginklą ir nusitaikė į mane. Graibiau žemę, ieškojau savojo, bet tasai gulėjo kažin kur. Garsiai alsuodamas laukiau šūvio į kaukolę. Sulaukiau, bet ne savojo. Išplėtęs akis žiūrėjau į vampyrą, kurio kaktos centre išryškėjo kruvina skylė. Jis išmetė ginklą ant žemės ir suklupęs nuvirto palei mano kojas. Žiūrėdamas čia į lavoną, čia į stovintį, juodai apsirengusį asmenį negalėjau suprasti, kas vyksta. Jaunas, mano amžiaus vaikinas, priėjo prie manęs ir atkišo ranką. Dvejojau ar galiu juo pasikliauti. Čiupau už rankos ir atsistojau.