Našlaitis (BAIGTA)

X DALIS „Įsileisk ją, kol nevėlu"

X DALIS

„Įsileisk ją, kol nevėlu"

Angelas

Aš susimoviau tiek daug kartų. Dievas paliūdys. Aš bandžiau. Aš sukaupiau tiek daug nuodėmių. Kartais suabejoju ar kunigas nenumirtų jų išklausęs. Aš mokausi iš klaidų, bet jos vis kartojasi... Kad ir dabar... Nusibraukęs ledinį vandenį nuo veido sučiaupiau taip stipriai lūpas, kad prisiekiu, dantys vos neišlakstė į visas puses.

- Zifirinai!!! - sugriaudėjau. Nepaisęs laiptų, nusileidau perpus greičiau. Lyg uraganas įsiveržiau į jo antikvarinį kabinetą ir sviedžiau pustuštį kibirą ant senovinio japoniško kilimo.

- Ei! - pašokęs nuo kėdės persisvėrė per stalą. Nuo mano plaukų nuvarvėjo vanduo.

- Ne, - dūriau naguotu pirštu jo pusėn. - Gali vadinti mane narcizu, gali rėžti moralą po moralo, bet trukdyti mane mano rytą... - mosikavausi pirštu kas kartą užsikirtinėdamas, nes žodžiai, kuriuos norėjau ištarti kaip įmanoma garsiau, buvo vieni už kitus baisesni. Nužvelgęs savo dulkių pradvisusį kilimą šyptelėjo.

- Pokštas arba saldainis! - metė iššūkį jis.

- Kuolo nenori? Saldainiams neturiu pinigų, - spjoviau ant kilimo. Jis skėstelėjo rankomis. - Nešik į mano batus, dėde, nes nei nepastebėsi, kai prišiksiu į tavuosius, - suurzgiau. Jau sukausi eiti, bet jis atšovė atgal.

- Tau reikia susirasti merginą. Gal mažiau raukysiesi.

- Na, norėti niekas nedraudžia. Aš jau seniai noriu nukirsti tau galvą, bet kaip matai tu vis dar čia, - sarkastiškai nusišypsojau, o tada staigiai susiraukiau. Vanduo vėl nuvarvėjo mano veidu. Paniuręs brūkštelėjau ranka dar kartelį. Prieš išeidamas pridūriau. - Išsiskalbk šitą senieną. Regis netyčia prispjaudžiau, - trenkiau durimis ir nusivilkau atgal į kambarį. Taip, noriu sumalti savo dėdę Drakulą per mėsos mašiną. Ne, man viskas gerai su galva. Ir taip, šiandien prakeiktas Helouvynas.

Penktadienis. Vienintelė diena, kai noriu gulėti lovoje ir nejudėti iki pat vakaro, kol sutems. Prisipažinsiu, kad kiekvieną dieną mano mintyse šalia medžioklių, tiriamų bylų ir paranojos egzistuoja ir mintys apie Kairą. Aš jų nesuprantu ir net nelendu į tą smegenų žievelę. Kas kartą pabandęs jaučiuosi lyg elektros nukratytas. Tu pavargęs, Angele. Vakarykščiai Igorio žodžiai reiškė ne fizinį, o psichologinį nuovargį. Aš iš tiesų esu pavargęs. Nenoriu to girdėti, Igori. Nekišk to į mano gyvenimą. To negali būti! Riksmas ant draugo lyg šauksmas galvoje. Ko? Meilės? Palindęs po dušu ilgai tūnojau, svarsčiau visus geriausio draugo žodžius. Maniau mane supranti - numykiau. Meilė keičia visus! - mostelėjo rankomis. Griebiau jį už striukės ir įpykęs trenkiau į sieną. Pasiverčiau į vampyrą ir suriaumojau aidinčiu balsu. Meilė yra priežastis, kodėl bijau ją turėti! Ji gyva ir ji žudo mane! Atleidau rankas ir atsitraukęs pabėgau. Mudu susipykome iš karto po to, kai pagavome Kariotą, kai jo sukapotą kūną pakabinome žemyn kojomis it pakaruoklį virš vietinės policijos komisariato durų. Laikrodis jau seniai muša devynias valandas ryto, todėl žinia turėtų būti pasklidusi po Salemą. Ilsėkitės ramybėje - pacitavau tradicinę frazę, kurią mudu su Igoriu išraižėme lavonui ant kaktos. Nusileisdamas laiptais žemyn vos nepasimoviau ant vielos. Kilstelėjęs antakį pralindau ir nušokęs žemyn išvydau tuziną samdytų darbuotojų, organizuojančių... O ne, tik ne tai. Iš kitos pusės atėjo Zifirinas.

- Ar įžiūriu šypseną tavo veide, Angele? - smalsavo jis. Pakreipiau galvą.

- Kalbi apie savo? - paklausiau. - Tau netinka, - suraukiau nosį. - Ką, po velniais, čia išdarinėji? - mostelėjau ranka į svetimus žmones.