Našlaitis (BAIGTA)

EPILOGAS

PASTABA! ĮKELTOS DVI DALYS. "ATPILDAS" IR EPILOGAS

EPILOGAS

Po šešių mėnesių Salemas pagaliau atsistojo ant kojų. Atėjo nauja valdžia į komisariatą. Konoras Malis nusprendė grįžti atgal į Portlandą. Vis dėl to jam čia ne vieta, todėl jo kėdė buvo užimta kažkokios griežtos kriminologės. Tikėjausi nepapulti jai į nagus. Zifo mirtis nuskambėjo per visą miestą ir už jo ribų taip garsiai, kad man pabodo kiekvieno praeinančio užuojauta. Visam laikui grįžau į mokytojo kėdę. Ketinau susiimti ir mokyti vaikus istorijos. Mariana atgavo regėjimą dar prieš pat gimdymą. Aš iš tiesų tapau pačios gražiausios mergaitės tėčiu. Kūdikį priėmė Igorio motina, mat su vampyrais neįmanoma. Todėl dabar kiekvieną naktį verkimas vedė mane iš proto. Jeigu vaikas paveldės iš manęs dar ir charakterį, mane bus galima gyvą palaidoti.
Iš Džono ir Kairos jokių žinių. Ji pažadėjo dingti iš mano gyvenimo. Tą pažadą ji sėkmingai tęsėjo. Iš Emeto taip pat nieko. Žinojau tik tiek, kad Portlande jis jau nebegyvena. Kas lietė mano ir Igorio santykius, tai kurį laiką abu tylėjome ir nesekėme naujienų. Žinojau tik tiek, kad jis ir toliau ragus įrėmęs į pasaulį, galbūt sukinėjasi pragare. Nebuvau tikras, bet pakako žinoti, kad yra gyvas. Rafaelis nusprendė likti ir pažinti mano dukrą, tapti geru dėde ir parodyti, kas yra sveikas gyvenimo būdas. Mariana jį išspyrė pro duris. Jis taip pat nusprendė prisipažinti, koks jo vardas. Angelas ir Deimonas, nors esu beveik tikras, kad tas vardas turėtų būti be vienos raidės, tačiau jo nepuoliau. Tiesa, po to, kai apsinuodyjo, jo kojos iš esmės nevisada atlikdavo pilną funkcionavimą, bet jis stengėsi. Taipogi radau viename iš Kairos tėvo dienorasčių, kad žalias akis turintis vampyras yra laikomas hibridu, vadinamas Olivino vampyru. Vadinasi kažkuri Rafaelio dalis buvo vampyro, o likusi vilkolakio, štai kodėl jis nei tas, nei tas. Vampyro ląstelės sunyko, o vilkolakio deformavosi. Taip pavirto į linkantantą. Vienintelis logiškas paaiškinimas, tačiau visvien lieka klausimas, kodėl jis išvis turėjo vilkolakio ląstelių. Šito, ko gero, neteks sužinoti.

Kai maniau, kad šią naktį išsimiegosiu, Elija ir vėl paleido dūdas, ko gero, skambančias jau kitame Raudonojo miško gale. Mariana jau kėlėsi, bet liepiau jai miegoti toliau. Ji ir taip dažnai pavargdavo nuo mergaitės. Kūdikis buvo baisiai energingas ir įnoringas. Taip jau būna, kai bandai auginti grynakraują vampyriukę. Patikrinęs, kodėl ji nemiega, radau numestą ant žemės pliušinę beždžionėlę. Beje, ji labai priminė Banditą. Kažkodėl Elija labai mėgo šį žaisliuką. Vos tik jį pamesdavo, imdavo verkti. Taip nutiko ir dabar. Atidavęs, pataisiau antklodę ir palaukiau, kol vėl užmigs. Kad ir kaip pavargdavome, visada šypsodavausi, nes nors kartą tas vargas dėl kūdikio, o ne dėl bandymo ką nors nužudyti. Galiausiai mažylė jau švilpė, todėl tyliai ramiai, ant pirštų galų nešdinausi lauk. Gerklė perdžiūvusi todėl prieš grįžtant į lovą, nusprendžiau nusileisti į apačią ir išgerti bent stiklinę vandens. Negalėjau pakęsti, kai neapverčiu liežuvio burnoje.
Eidamas patamsia ir trindamas akį, kažką paspyriau. Sugraibęs jungiklį, pokštelėjau virtuvėje šviesą. Ant grindų voliojosi kruvinas rankos kaulas, kažkuris kojos kaulelis ir krūtinės slankstelis. Kiek kartų jam dar turėsiu pakartoti...
– Rafai, baik mėtyti tuos kaulus. Tu ne šuo, o aš tau ne šeimininkas! – surikau nepaisydamas to, kad tik ką užmigdžiau Eliją. Tas linkantantas jau baigė mane užknisti. Pradėjau gailėtis, kad jis gyvena su mumis. Tačiau imdamas visus tuos kaulus, staiga pajutau smūgį. Tai buvo visai ne Rafas. Į sieną trenkėsi ir iš karto susileido Igoris, pamažu atvirstantis į Pragaro šoklį, eilinį kartą visas kruvinas ir pervargęs.
- Igori? – kilstelėjau antakį.
Jis pakelė galvą ir uždusęs suvebleno.
– Man reikia tavo pagalbos...

PABAIGA

VaunHunter paskutinis žodis

Kaip mėgstu palikt intrigą pačiam gale nors nusišauk :D :D Sadizmas. Na, o jei prie esmės, tai buvo paskutinės dalys Našlaičio. Realiai, tai šiai istorijai turiu tik du planus, kuriuos minėjau UP istorijos gale. Tikiuosi pirma tą skaitėt ir tik po to šitą. Aišku, niekas nemirs, jei atbulai padarysit. Tiesiog taip aš rašiau ir taip geriau. Viena mintis, tai būtų ta, kad rašyti istoriją apie Rafaelį, o kitaip tariant Deimoną Brajaną, ką jis visvien pamelavo savo dvyniui Angelui, nors tas išsiaiškino ir pats be jo pagalbos, kad tos raidės "i" neturėtų būti ir turėtų būti tiesiog Demonas Brajanas. Nežinau ant kiek nusivylėt šitu atsakymu, bet tai buvo man artimiausia mintis, ką paskui ir geriausia draugė pasiūlė nei nežinodama, kad tą patį galvojau. Ir sekanti istorija, bet jau ji labai tolima, mat visvien iš esmės surišta liktų su UP istorija, tai apie Angelo ir Marianos mergaitę Eliją. Na, nebent man pasisuktų šaratai ir aš lįsčiau prie Našlaičio istorijos again, bet nebenoriu jau čia lįsti, nes užbaigiau su gera pabaiga, o juk žinot, kad man nebūdinga tai ir kad mėgstu jas gadint. Be to, 4 sezonai/dalys yra daug. Na, ir žinoma nežinau kada, bet turėtų pasirodyti nauja istorija, visiškai nesusijusi su šiomis, kuri vadinsis "Drąsių niekas nežudo". Beje, kas neskaitot Užnuodytos prigimties, tai skatinu skaityti, nes galbūt būtų pratęsimas, kas skaitė, tas suprato ir be to istorija kaip ir Našlaičio tikrai verta dėmesio, tai tą jums galiu garantuoti. Ir jeigu kelsiu jos pratęsimą, tai tik į naują albumą, nes dalių per akis. Globėjų antrą dalį taip pat į naują albumą ir vadinsis "Fobija. Antroji karta" Na, o ką daugiau... Tikiuosi sulaukti galutinių nuomonių ir čia, ir UP istorijose. Dėkoju, kas buvote visada su Našlaičiu, kas kovojote ir seilėjotės vieni dėl Kangelo, o kiti dėl Mariangelo. Tikiuosi pabaiga nenusivylėt ir tikiuosi jūsų, kad nepabėgsit iš šio profilio. P.S viršuje mūsų mažoji vampyriukė, tik jau paaugusi. Tekste dar vis kūdikis. Turbūt. P.P.S tai dabar įsivaizduokit, pasiutusi mergiotė viską iš Angelo paveldėjusi, tai koks turėtų būti tada Igorio vaikas - benkartas? Geriau net nebandyti įsivaizduoti.