Našlaitis (BAIGTA)

XVI DALIS (IIs) "PABUSK VIENĄ KARTĄ"

XVI DALIS
PABUSK VIENĄ KARTĄ
“Sunku atsakyti į maldas, kai niekas į tave nesikreipia”

IGORIS

Esu žudikas nuo kūdikystės, o jausmas lyg būčiau žudęs pirmą kartą. Kiekviena atimta vampyro gyvybė šiandien kandžiojo mane. Negaliu sau to paaiškinti lygiai taip pat kaip negaliu paaiškinti Angelui apie beprasidedantį, greitai viską keičiantį košmarą. Norėjau ramybės, pamiršti viską ir visus bent dienai. Sakoma, kad tai pasiekiama pirštu, o aš nei nesugebu to paliesti ranka.
Palikau Kairą prie pat jos namų. Vienas kitam neturėjome, ką pasakyti. Kol kas Kaira pripažino, kad tai reikia laikyti paslaptyje. Bent jau iki tol, kol sužinosime, kas vyksta su pačiu Angelu, tol, kol išsiaiškinsime ir susitvarkysime su kitomis, mus visus tris užklupusiomis problemomis.
Užklupęs netikėtas įvykis pakeitė planus, todėl vos tik išsiskirstėme paskambinau Angelui ir pasakiau, kad reikalus užbaigsime vakare. Iki tol Kaira bus pabaigusi gaminti Želignitą. Ant peties užšoko Banditas.
- Kas yra? - paklausiau jo, kai šis pradėjo mosikuotis rankomis, trenkdamas savo ilga uodega man per ausį. Nusišypsojęs supratau, kad beždžioniukas apie tą patį. Jis tuoj pat sugrūdo visus pirštus į burną vietoj prinokusio banano. - Да, aš taip pat noriu ją pamatyti, - pripažinau susikūprindamas ant motociklo. Nebuvau tikras, kad galiu ten važiuoti. Banditas lyg kūdikis išleido rum rum garsą. Susijuokiau. Jis klestelėjo ant sėdynės galo, suklapsėdamas pupų formos akelėmis. Užsitraukiau šalmą ir užvedžiau variklį. Jeigu atvirai, tai pastaruoju metu nežinau ką išvis darau, kur esu ir kas esu. Gal gyvas, bet neaišku koks iš tikrųjų.
Nepajutau kaip atsidūriau prie pat Evos buto durų. Ilgai atsirėmęs į sieną laukiau, kol Dievas apšvies mano smegenis, kad žinočiau, ką nors daryti. Svarsčiau ar galiu pasibelsti į duris kaip normalus žmogus ir nusišypsoti kaip paprastas vaikinas, kuriam patinka kažkas kitas. Caktelėjęs liežuviu susiraukiau. Padariau klaidą čia atvažiuodamas. Tokio kaip aš nenorėtų nei viena. Jau pasiekiau laiptus, kai Banditas nuvarė prie pat durų ir pradėjęs leisti savo idiotiškus garsus ėmė mažais kumštukais trankytis. - Ką tu, po galais, darai?! - aiktelėjau piktai sušnabždėdamas. Atėjęs atgal griebiau jį nuo žemės. Banditas spyriojosi, griebė už durų staktos. Bandžiau jį atitraukti, bet šis bjaurybė užsiauginęs ilgus nagus. - Nagi, turime svarbių reikalų. Mums čia ne vieta, - zirzdamas traukiau jį, bet beždžioniukas nepasidavė. Tuo pat metu palei nosį duris atidarė Eva. Kilstelėdamas antakius, mintyse atsidusdamas iš lėto pakėliau galvą į merginą ir lyg pagautas vidury nelegalaus pokšto išsišiepiau. Banditas mirktelėjo ir paspruko iš mano glėbio, pralysdamas tarp Evos kojų, dūmdamas tiek, kiek akys užmatė. - Bandite! - suurgzdamas skėstelėjau rankomis. - Šaunu. Ačiū tau, - numojau ranka. Kumštį pridėjau prie lūpų, kad pagaliau užsičiaupčiau. Eva žiūrėjo į mane ir šypsojosi. - Atleisk. Mudu sunkiai sutariame. Jis matyt tavęs labai pasiilgo ir man tenka taikytis su jo užgaidomis. Ne tai, kad aš nenorėjau čia atvažiuoti. Ne, aš norėjau čia atvažiuoti ir pamatyti tave, nes galbūt pasiilgau. Ne, tai yra ne taip... Aš tik... - užsidengiau rankomis veidą. Eva nusijuokė.
- Labas, - pasisveikino ji. Palinkčiojau nežiūrėdamas į ją. Negalėjau žiūrėti. Niekas nemoka taip greitai nusišnekėti kaip aš. Ekspertas iš prigimties. Evos tamsūs plaukai supinti į kasą. Vilkėdama pilką, storą, trikampiu kirptą megztuką atrodė kaip maža mergaitė, kuriai trūko kažko šalia, kas ją prajuokintų Neatrodė labai laiminga ar geros nuotaikos. Labiausiai akį traukė jos šlepetės - dvi beždžionės galvos su didelėmis atlėpusiomis ausimis ir apvaliomis akimis, priplotu snukiu. Visai kaip topinė Bandito išvaizda. Žmogus, kuriam jaučiu simpatiją vien dėl to, kad nei karto neėmė į rankas ginklo, na, nebent skalpelį. Atsirėmusi į durų staktą laukė, kol ką nors pasakysiu.
- Banditas kaltas. Prisiekiu visais šventais, - patikinau nekaltai. Po pierkūnais... Na ir šūdą čia malu.
- Igori, - kreipėsi ji. Suklusau. - Užsičiaupk, - pagaliau, kas nors mane nutildė. Tarp mūsų įsivyravo keista tyla, bet tik iki tol, kol Banditas atsibeldė su dviem bananais abejose rankose. dar vieną kramtė. Stovėjo prie Evos kojų ir spoksojo į mane.
- Bananai... - sumojau subambėdamas. - Taip, kodėl gi ne... - ironiškai susijuokiau. Eva nenuleisdama akių spoksojo į mane.
- Nori užeiti? Manau, neatvažiavai čia tik pastovėti koridoriuje, - šyptelėjo.
- Gal... - pasikasiau pakaušį. Ji mostelėjo galva į duris. Banditas nuvarė atgal, kad nenudėčiau jo. Kas man šiandien darosi?
- Kaip žaizdos? - paklausė mergina uždarydama paskui save duris. Šiek tiek sugniaužiau pirštiniuotas rankas prisimindamas, kad dar prieš porą valandų daužiau užpuolikų snukius vidury miškų.
- Gyja. Kaip ir sakei, liks randai. Lyg man jų būtų per mažai, - ironizavau šiek tiek suraukdamas kaktą. Eva atėjo iki manęs. Atsargiai nuėmė jas ir apžiūrėjo kiekvieną susiūtą pjūvį. Jie iš tiesų gyjo, tik ne taip kaip norėtųsi. Žiūrėjau į jos rūpestingas akis, kurios kažkada teisė mane. Mudu imame priprasti prie vienas kito. Bent jau dėl savęs aš tuom neabejoju. Pirštinių negrąžino. Nusinešė kartu su savimi, atsirėmė į barą ir prigriebė puodelį. Jaučiausi taip, lyg mane kažkas pagavo kankinant žmogų. Vėl.
- Kodėl atvažiavai? - tikslinosi ji.
- Žaizdoms greitai tavęs nebereikės, bet tu patinki Banditui, o Banditas tau, tai...
- Igori? - kilstelėjo antakį ji.
- Aš čia bandau kai ką pasakyti. Ir čia ne taip viskas paprasta, - įspėjau. Mergina padėjo puodelį ir atėjo iki manęs. Ji buvo kiek žemesnė už mane, todėl puikiai mačiau jos veidą, besišypsančias lūpas ir rudumu žibančias akis. Ji tiesiog paėmė ir atsegė mano striukę. Suvokiau, kad raudonuoju. Ji nuvilko striukę ir numetė ant sofos krašto. Ranką pridėjo prie mano krūtinės, netoli širdies, švelnios lūpos vos vos lietė manąsiąs.
- Aš sutinku nueiti su tavimi į pasimatymą, - sušnabždėjo ji. Ne tai norėjau pasakyti, bet ko gero niekada ir nebūčiau pasakęs, tad džiaugiuosi, kad už mane yra protingesnių šiame suknistame pasaulyje.
- Aš ne iš tų vaikinų, kurie eina romantiškos vakarienės prabangiuose rest... - ji prispaudė lūpas prie manųjų ir švelniai pabučiavo. Aš net nespėjau sureaguoti.
- Gerai, nes tai šiek tiek banalu, - nusišypsojo ji. Nesitikėjau to iš šios mergiotės. Pasirodo ginkluotas banditas geriau nei romantiškas vaikinas prabangiame restorane su šimtu patarnautojų. Gyveni ir mokaisi. Taip, išskyrus tą paskutinę dalį. Nežinojau kaip arti galiu prieiti prie jos, kaip arti ji gali mane prisileisti, kaip stipriai galiu ją liesti. Mane daug kas liečia. Pavyzdžiui, Banditas iš uodegos traukia per ausį arba koks vampyras išmuša galinį dantį, nepamirškime ir pjūklo būdu sudarkytų rankų. Gyventi yra lengva ir čia nieko negali pridurti. Gyvenimo moto - žvenk ir žudytis. Jaučiu Angelas su savuoju mane jau bus seniausiai pralenkęs.
- Tai, kur eisime? - paklausiau. Ji priglaudė kaktą prie manosios.
- Aš sugalvosiu, - patikino ji. Aš norėjau dar. Norėjau dar kartą ją bučiuoti, tik šį kartą stipriau, nekelti jokio poreikio, o verčiau jam atsiduoti ir bent kelioms minutėms jį nuslopinti. Ir nors ji atitraukė lūpas nuo manųjų, aš tuoj pat griebiausi iniciatyvos ir pabučiavau ją pats, stipriai ir be jokio drovumo, pirštais paliesdamas jos veidą, nykščiu perbraukdamas per odą, akis užmerkdamas ir pasinerdamas į tai, ką jaučiu pirmą kartą. Tai žymiai sunkiau, tai daugiau, tai didesnis išbandymas, didesnis už mūšio lauką, už kažkokius susišaudymus, už muštynes, už grubumą ir pyktį.
- Ji nei nepajuto, - pasigirdo ledinis, mirtinas, tyras pykčio balsas. Atmerkęs akis ir atleidęs ranką nuo merginos veido išvydau Grifą, sėdintį ant baro ir griaužiantį žalią obuolį. Suraukęs kaktą pažvelgiau į Evą. Ji kaip ir visas kambarys sustingo į laikui nepaliečiamą amžinybę, į pragaro ledą. Jeigu tai yra Grifo galia, tai šis gebėjimas galėtų ir pagelbėti žmonijai ir ją sunaikinti.
Po kojomis jaučiau slidumą, sklindantį šaltį, bjaurų mirties, sieros ir pūvėsių kvapą. Paleidau merginą ir apėjęs aplink ją, atsistojau priešais demoną. - Meilė, tai ne amžinas ir nepaliečiamas dalykas, Igori. Meilė tokiems kaip aš... - jis atsikando dar vieną kąsnį, - ...ir tu negali dominuoti gyvenime. Kad ir kokia graži ir protinga, tai viskas. Tu nuskandinsi ją, Igori, tu paversi jos gyvenimą užšąlusia amžinybe. Ir tai ne žodžiai. Aš nemėgstu būti kunigu. Litanijas burbėti pragare uždrausta, - jis vėl atsikando ir atvira, pilna burna kramtė nesivaržydamas. Šis demonas jau seniai praradęs kultūrą kaip ir savo išvaizdą. Nuo pastarojo karto jam nepablogėjo. Gal nykimas nuspręndė pailsėti?
- Netikiu tavimi.
- Pragaru patikėsi. Jis neleidžia abejoti, - ranka numodamas pritarė jis. Vieną akimirką stebėjau jo siaubingas juodas akis, o kitą pajutau kaip ant peties užšoka Banditas. Susiraukęs pažvelgiau į jį.
- Po galais! - suklykiau ir mečiau beždžionę nuo savęs atsitraukdamas per daugiau nei kelis metrus. Grifas susižvengė. Banditas pradėjo šlykščiai ir erzinančiai šnypšti ant demono. Jis neturėjo nei savo kailio, nei odos. Skeletas, supuvusiu kūnu. vietoj nosies skylės, o akys turėjo tiek pykčio, tiek to pačio Banditiško, erzinančio švelnumo. Dantys papuvę, nelygūs. Turėjo iltis ilgesnias nei kiti dantys, o tarp jų dideli tarpai. Kaulai išsidėstę netvarkingai, vos keli gaurai ant makufelio. Žodžiu, tragizmas, o ne gyvis. Negalėdamas patikėti tuo, ką matau net žagtelėjau. Tuo tarpu Banditas vis dar šnypštė.
- Pagaliau radote vienas kitą, - atsikando dar vieną kąsnį, šiek tiek pasukdamas obuolį.
- Radome? - atsargiai paklausiau jo.
- O tu manei, kad Dievas iš dangaus tau ją numetė? Padėkos nereikia, - mirktelėjo jis. - Be to, vardas Banditas labai primena vieną pragariškį, - jis nusijuokė. - Tu neįsivaizduoji kokia likimo ironija buvo. Kirsdavo nupuolusiams angelams galvas, kol vieną kartą pačiam teko nusikirsti. Jo vardas buvo Banditas.
- Ką čia mali, Demone?! - supykau. Grifas nušoko nuo baro ir numetė graužtuką į kambario kampą, kaulėta, skeletine ranka nusibraukė burną iš kurios likęs tik smakras. Jis atsiduso.
- Tikėjausi, kad susivoksi, nes ne kvailas esi, bet pasirodo tau dar toli šviečia.
- Tau tuoj irgi nesusišvies, jeigu neužsičiaupsi, - prigrasiau. Jis ėmė juoktis. Banditas vis dar šnypštė ant jo. Grifas pažvelgė į jį lediniu veidu. Staiga demonas panaudojo savo įniršį ir pyktį. Akys pavirto raudonomis. Iššiepęs iltis suriaumojo ir koja paspyrė Banditą. Šis kaulėtu kūnu trenkėsi į sieną ir nukrito palei lovą.
- Neliesk jo! - užsimojau pirštu. Pažvelgiau į laikrodį ant sienos. Jis sustojęs. Viskas visame pasaulyje yra sustoję, išskyrus mane, šitą išgamą ir... ir Banditą. - Neaiškink man! Nešdinkis! - užsiplieskiau.
- Ne! - suriaumojo jis. Pirmą kartą girdžiu tokį siaubingą balsą. Jis priminė kažką, bet tai taip pat man buvo nauja.
- Ką tu jai pasiūlysi, Igori?! - mostelėjo ranka į Evą, kuri vis dar sustingusi stovėjo, nieko neįtardama, net nenumanydama, kad jos namuose stovi demonas su visu uždaru pragaru. - Pasakysi koks problematiškas esi, kad sergi klaustrofobija ir kartais apsireiškiančiu pykčio priepoliu? Taip, aš žinau, - skėstelėjo rankomis. - Kad sėdi be namų ir pinigų? Kad viskas, ką turi, tai kalnus priešų, oligarchą tėvą ir nuskurusią beždžionę, nieko neveikiančią, tik ėdančią bananus?! Ji kaip ir visos merginos nori princo ant balto žirgo, o tu tik vienas iš Trijų, kuris nieko negali mylėti, išskyrus save ir savo... - jis nutilo užsičiaupdamas. Supratau, kad virškina paslaptį ir ketina meluoti. - Savo nutriušusį parazitą, - jis perbraukė ranka per nutrupėjusį, šiek apžėlusį smakrą.
- O tau kas nuo to? Viduriai užkietės? Nebeprašiksi? - susidėjau rankas ant krūtinės.
- Įsikalk tai į galvą, Maskvieti! - atėjęs prie manęs dūrė pirštu į krūtinę. Ėmiau jausti šaltį, keistą, nemalonų jausmą. Per Grifo petį, ant spintelės durelių mano atvaizdas priminė skeletą iš „Karibų pirtatų“, kai per prakeiksmą Džekas tapo toks pat kaip Barbosa. - Kuo daugiau svarbių žmonių turėsi savo gyvenime, tuo sunkiau viską pergyvensi. Tikrai to nori, Igi? Laukia kruvini darbai, o tu seilę varvini dėl kažkokios mirtingosios sielos, kuri kažkada sunyks, - jis pabaksnojo mane.
- Jeigu tavęs tėvai nemylėjo, tai aš nekaltas. Man savų per akis, - atšoviau.
- Čia tu niekam nereikalingas. Ten, apačioje tavęs laukia kaip lyderio. Tu neįsivaizduoji kaip tavęs laukia tavo prakeiksmas ir tavo įgula. Spjaudyk nesispjaudęs, mirk nemiręs,  gyvenk negyvenęs, bet tu visvien nepakeisi, kas esi.
- Melas, - užprotestavau.
- Tai tik tu taip galvoji, - atleido ranką. Iš lėto atvirtau į seną Igorį. Grifas atbulas grįžinėjo prie baro. Atsisėdo ant jo. - Kai apsigalvosi ir norėsi išgirsti tiesą... - jis išsitraukė dar vieną žalią, lyg žolė obuolį ir pametėjo man. Sugavęs suvokiau, koks jis šaltas, - ...suvalgyk jį ir aš ateisiu. Pamąstyk apie tai... Tau žemėje ne vieta. Jau nebe. Princo kerštas laukia tavęs, - jis dingo. Laikrodžio sekundinė rodyklė vėl ėmė judėti, ledas sienomis nutirpo, o Banditas ir vėl mane stebėjo gražiomis pupų formos akutėmis, vėl toks pat gauruotas ir erzinantis gyvūnėlis, kokį suradau. Tačiau imti į rankas jo nenorėjau. Mane smaugė Grifo žodžiai ir jo apsilankymas. Evos širdis kaip ir laikrodis tęsė savo darbą. Mergina sužiuro į mane sutrikdama. Aš irgi sutrikčiau. Vieną minutę bučiuojiesi pamiršdamas blogį aplink, o kitą jau stovi priešais jį.
- Banditas... - sumojau, bet taip ir nebaigiau sakinio. Tiesiog pasikasiau pakaušį ir nutilau. Šiandien ir taip nesąmones kalbu.
Vakare visi trys nusileidome į Brajanų rūsius. Kaira susirado laisvą kamerą ir ėmė ruošti jau pagamintą Želignitą. Tuo tarpu mudu su Angelu išnešėme visą jo tėvo paliktą šlamštą, išvilkome ir akląjį lavoną. Laikiausi užslėptos minties, kad sudeginsime jį tik tada, kai išskrosime. Angelui tai gali nepatikti, bet prie manęs jis jau pripratęs. Mano beprotiškos mintys kartais praverčia. Dirbome tylėdami. Tarp mudviejų su Kaira sklandė pyktis už paslaptis, o su Angelu... Greičiausiai tiesiog perbėgo juoda katė. Iš pradžių nuleidome mano motociklą, sumetėme šalmus, o tada tą patį padarėme ir su Angelo motociklu. Banditas šmirinėjo pakampiuose, karts nuo karto bandydamas ant manęs užšokti, bet aš nustumdavau jį ant žemės. Gyvūnas skaudžiai trenkdavosi ant cemento. Jo akytės tarsi apgailestavo, kad taip nutiko. O kas iš tiesų ten nutiko? Banditas nagais įsikabino į mano koją. Purčiau aukštyn žemyn, bet niekaip neatsikračiau. Galiausiai šiek tiek atlaisvino nagus. Sviedžiau Banditą į kitą pusę. Angelas net pakėlė akis į mane.
- Paprastai pritarčiau prie šio “griebk ir mesk”, bet dabar... - jis sugriebė už vairo ir patraukė prie kairės sienos.
- Jis prišiko į mano batus, - rimtai atsakiau. Angelas nesipriešino, tik supratingai palinkčiojo. Atsisukau atgal. Banditas kampe sėdėjo ir laižė dulkėtą leteną būdamas labai liūdnas.
- Ne aš tau melavau, - pakreipiau galvą sušnabždėdamas. Banditas pakreipė galvą taip pat lyg sakydamas. “Mudviejų maištingą draugystę sugriovė vienas sušiktas melas? O kaip Angelas? Ką darysi, kai jis viską sužinos?”. Nusukau akis. Nepakėliau to beždžioniškai Banditiško žvilgsnio. - Šokam į trasą ir nuverčiam banką! - suriaumojau. - Nelauksiu vidurnakčio. Čia ne Новый Год, - sumojau. Sėdau ant motociklo. Kaira atnešė dvi kuprines. Vieną jų ištiesė man, o kitą pasiliko sau. Nuėjo pas Angelą.
- Na jau ne, - paprieštaravo Angelas dėdamasis šalmą.
- Jau baigei? - pervertė akis Kaira. Stebėjau juos abu. Sakyčiau žmogaus ir vampyro meilė visai kaip iš “Saulėlydžio”. Aha, mačiau visas dalis, bet, jeigu Dievas ten yra, tai daugiau jis man neleis jų žiūrėti. Bet panašu, kad Kaira ne ta, kuo Angelas ją laiko. Dar vienas melas. Jausmas lyg mane kažkas tuoj pakratys tūkstančio voltų įkrauta elekra. Angelas atsiduso. Ji užsidėjo kuprinę. Angelas ketino užvesti savo motociklą, kai nusičiaudėjo. Iš pradžių pamaniau, kad dulkės sukuteno jo vampyrišką snukelį, bet tada jis pradėjo kosėti. Laukėme su Kaira, kol tai praeis, bet nepraėjo. Angelas nušoko nuo motociklo ir nieko nesakęs, springdamas išbėgo iš rūsių. Nusiėmiau šalmą ir nulipau nuo savojo. Kaira ketino vytis. Griebiau ją už rankos ir truktelėjau į save.
- Patikrinsiu kaip jis, - patikinau. Ji drąsiai žiūrėjo į mane. Jos akys buvo labai sunerimusios. Mergina linktelėjo, o aš nusivilkau į viršų. Ji suprato mane, kodėl jos neleidau bėgti pas jį. Ji suprato, kad aš ja nepasitikiu.
Akys taip greitai priprato prie rūsių tamsos, kad išėjęs laukan net užsimerkiau. Girdėjau Angelo kosėjimą, springimą. Prievarta atsimerkiau ir nusekiau paskui jį. Angelas perrėjo į kitą gatvės pusę ir tik tada numetė šalmą ant žemės. Pasirėmęs į tvorą kosėjo be sustojimo. Vieną akimirką jis springo, kitą jau duso. Atsekiau jį.
- Grįžk atgal pas Kairą ir Banditą. Man viskas gerai. Dulkės kutena kvėpavimo takus, - sudejavo jis, neatsisukdamas į mane, nerodydamas savo veido. Atsistojau prie jo ir ištiesiau ranką. - Man viskas gerai, - pakartojo.
- Tada čiupk manąją, - pareikalavau. Angelas neatsisuko. - Angele, - supykau. Jis stebėjo žemę. Dar šiek tiek kosėjo. Staigiai griebiau jį ir atsukau į save. Jis stūmė mane ir atsitraukė. Pamačiau jį visu gražumu. Suraukęs kaktą net žagtelėjau. - Kaip seniai tai vyksta? - visas smakras, rankos, burna, šnervės, net ausys kruvinos. Akių vyzdžiai išsiplėtę, lyg šaknys išsiraičiusios, raudonos, oda balta kaip popierius, vampyriškos iltys šiek tiek nuskilusios. Jis ranka nusibraukė kraują iš po nosies. - Kiek laiko tu toks, Angele? - reikalavau atsakymo, kai jis tylėjo.
- Kiek anksčiau nei Trojus nusižudė, mano organizmas pradėjo atmesti dienos davinį, - jis atsitūpė susiimdamas už galvos. - Aš negaliu maitintis krauju, Igi. Aš mirštu, - vos tik pakėlė akis į mane, jos buvo pilnos ašarų ir baimės. Niekada nebuvau jo tokio matęs. - Tavo motina man parūpindavo IV kraujo grupės vaistą iš valstybės saugomo donorų aukoto kraujo bankų.
- Sakai, kad mano motina apie tai žinojo, o aš ne? Po galais, kaip tu taip galėjai? Kaip galėjai tylėti? - ėmiau niršti. Angelas atsistojo. Užsikosėjęs spjovė kraują ir seiles palei savo kojas.
- Aš Našlaitis, Igi, aš nepratęs prie globėjiškumo. Aš kaip laukinis gyvūnas. Lauke užaugau, lauke ir mirsiu, - užtikrintai atšovė jis.
- Bet juk tam yra vaistas, taip? Kuom išvis tu sergi? - sunerimavau. Gerai, pradėjau panikuoti. Angelas ėmė giliai kvėpuoti.
- Kasdieną saulė man vis karštesnė, o naktys vis šaltesnės. Aš nei geriu, nei valgau. Igori, aš nemiegu. Aš toks pavargęs, bet negaliu užmigti. Aš mirštu. Keliausiu į pragarą, - išsitraukęs servetėlę ėmė valytis kraują, pūsti nosį. “Dalinsimės viena kamera” - pagalvojau. Mačiau kaip jis kaupėsi, kad pagerėtų. Akys įgavo įprastą pilkumą, veidas įprastą blyškumą.
- Liga mutuoja, - suvokiau. - Nesu girdėjęs, kad vampyras sirgtų.
- Nesakyk Kairai. Nenoriu, kad ji kankintųsi. Jei mirsiu, tai tyliai ir ramiai, - sugrūdo kruviną nosinaitę į kišenę. Pasipiktinęs suprunkščiau.
- Taip, žinoma. Tyliai ir ramiai. Čia tas pats, kas padėti dinamitą ir tikėtis, kad jis sprogs be garso. Iš proto išsikraustei?! - mostelėjau rankomis orą. Angelas atsiduso.
- Ar tau taip sunku prikąsti liežuvį ir nieko jai nesakyti? Juk neprašau nušauti prezidentą, - niurnėjo nepatenkintas. Patraukiau atgal link rūsių.
- Nušauti prezidentą lengviau nei tylėti, - ir patikrinau ginklą už diržo.
Grįžę atgal į rūsius, mudu su Angelu patikinome Kairą, kad šitam idiotui vampyrui viskas gerai. Net liežuvis painiojosi už dantų. Nusisukęs sėdau ant motociklo ir variklio burzgimu užtildžiau jųdviejų kalbas. Užsitraukęs šalmą, nužvelgiau juos abu pasibjaurėdamai liūdnai. Atsisukau atgal. Banditas kandžiojo savo blusuota uodegą.
- Bandite, pas mane! - surikau per triukšmą. Beždžioniukas užšoko ant mano peties. Užsimoviau pirštines, užsidėjau kuprinę. Apsukau motociklą į kitą pusę. Angelas atėjo iki manęs. - Kas yra? - piktai drėbiau.
- Kuprinėje šeši sprogmenys, vadinasi turėsi rasti tinkamą vietą juos visus padėti. Griauname visus įmanomus įėjimus ir išėjimus. Pasitikiu tavimi, Igori, - paskutinis sakinys buvo ne apie sprodinimą, o apie ligą. Net į akis sunku man žiūrėti. Negaliu jo nekęsti, net jeigu labai noriu. Prie mūsų prisijungė Kaira.
- Vos tik padėsi, pranešk. Raciją įdėjau į kairę kuprinės kišenę. Tik būdami lauke galėsime detonuoti visus sprogmenis. Detonatorius pas mane, - priminė Kaira. Linktelėjau aiškiai suprasdamas visas instrukcijas. Į šią mergina taip pat negaliu žiūrėti. Į Banditą negaliu, į save irgi nebegaliu. Kodėl pasaulis staiga tapo toks juodas? Kodėl pradėjo nykti ta pati ir paskutinė balta spalva? Nuleidau antveidį. Jiedu nuėjo link kito motociklo. Aš nuspaudžiau gazą ir pradėjau savo siaubingą darbą su nelegaliomis mintimis. Po pirmo posūkio pajutau kažką sutraškant, kažką slenkant mano veidu, ėmė niežėti, bet nieko negalėjau pakeisti. Vairavau ir kraipiau galvą. Panašu, kad Bandito blusos apsėdo ir mane patį.

AUTORĖ: NU PAGALIAU NAUJĄ DALĮ SURAIZGIAU .... JŪSŲ EILĖ... :)