Našlaitis (BAIGTA)

X (IVs) DALIS "TIKĖJIMO NUOVARGIS"

X DALIS

TIKĖJIMO NUOVARGIS

„Anksčiau ar vėliau Antgamtika pralaimės Juodamtinams"

IGORIS

Angelas su Kaira miegamajame liko iki pat vakaro. Pravėręs duris mačiau juodu abu vienoje lovoje. Ramindamas Kairą, pats užmigo. Atrėpliojęs Banditas letena mosikavosi, rodė į liežuvį. Alkanas. Kas gi daugiau galėtų būti.

Pasisukinėjau virtuvėje, padaviau Banditui vaisių. Ilgai raukėsi, stumdė apelsiną ir ananasą tai į vieną pusę, tai į kitą, vis nenuspręsdamas ar valgyti, ar ne. Niekas niekada nepakeis banano. Vis dėl to Banditas kliunktelėjo subine ant žemės ir liūdnas pastūmė apelsiną į tolį. Jis nuriedėjo prie pat rūsio durų. Ananasą pabaksnojo pabaksnojo, pabandė atsikąsti, bet daugiau vieno kąsnio jis nesugebėjo praryti.

Laiptais nusileido Angelas. Šiek tiek nusižiovavo, rankomis persibraukė per veidą.

- Aš nemiegojau, - lyg iš niekur nieko šovė jis, nueidamas link paradinių durų.

- Tik knarkei, - pritariau. Į namelio vidų pateko šalto ir šviežio oro. Iš karto pasijutau kaip naujai gimęs. - Nagi, Bandite, - suirzęs papurčiau koją ore, mat šis visomis keturiomis letenėlėmis apsivijo mano koją ir tomis meilikaujančiomis akimis spoksojo į mane ilgai ir nuobodžiai. - Mes ne Judžine. Bananų nėra, - jis tiek graudžiai į mane žvelgė, kad teko tą riebų kūnelį atplėšti nuo savęs plikomis rankomis. - Pakvaišusi beždžionė, - numykiau. Visai kaip jo šeimininkas.

Viena ausimi girdėjau Angelą šaukiant Rafaelį. Tas šunelis greičiausiai laižo pakampes. Tai truko kelias minutes. Angelas jo niekur nerado. Sugrįžęs vidun išieškojo visus namus.

- Nematei Rafo? Paskutinį kartą jis buvo lauke, gulėjo po medžiais, - keistai skamba. Lauke negulėčiau už jokius pinigus. Taip, ir sninga, ir krenta pelenai, ir šalta, bet nuo tada, kai Raudonasis miškas pavirto į šią keistenybę, čia nepamatysi jokios baltumos, tik raudonį. Gūžtelėjau pečiais.

- Aš ne auklė, Angele. Tavo psichas dvynys greičiausiai gaudo grobį. Nurimk, - numojau ranka.

- Jis nei kalba, nei ėda. Vargiai geria, - suraukė kaktą jis. Aš nepratęs kažką saugoti, kažką guosti, panikuoti, todėl labai dažnai esu savanaudis. Taip lengviau. Dažniausiai susitaikau su nesėkmėmis. Pasilenkęs pačiupau iš Bandito obuolį ir brūkštelėjęs į drabužius, patraukiau link laiptinės. Angelas vėl išdūmė lauk.

Pasiekiau ranka turėklus, kai staiga stabtelėjau, akimis nužvelgdamas medines rūsio duris. Sugrįžau prie jų. Nuo spintelės paėmiau sutraiškytą spyną. Kokia jėga galėtų sulamdyti tokio storio metalą? Tada stumtelėjau duris. Jos kuo lengviausiai prasivėrė. Kėdė kurioje sėdėjo sudaužytas Kemas, tuščia, virvės, platinos grandinės sutraukytos ir sumestos į krūvą. Nurijęs obuolio kąsnį, atsikandau dar vieną. Kramčiau tol, kol staiga į galvą šovė beprotiška, bet labai reali mintis. Apsispjaudęs trenkiau obuolį žemėn. Nusirito atgal pas Banditą.

Pasileidau laiptais žemyn, nustūmiau kilimą, lentą ir šokau pro skylę. Čia cementiniais, dulkėtais Oktagono kambario laiptais nusileidau ligi pat centrinio kambario. Su visais trenksmais nudulkėjau į stiklinę karstų patalpą. Atbėgęs į patį galą, parklupau ant blizgančių juodų plytelių ir atidariau paskutinėje lentynoje esantį dar juodesnį karstą. Pakėliau pagalvę, apčiupinėjau visus kampus.

- Hет, нет, нет! - panikavau. - Hет!!! - nežinau kaip tai padariau, bet išlindusiais Pragaro šoklio nagais sudrąskiau visą baltą neriniuotą medžiagą, palikdamas plikas sienas ir kiaurą dugną. Atsistojęs ėmiau vaikščioti iš kampo į kampą. - Hет! - iš kojos spyriau į, ant stalo gulintį smėlio spalvos karstą ir apvožiau ant žemės. - *Hет! K чёртy! Hет!!! - apsisukęs delnais įsirėmiau į vyno spalvos karstą ir nustūmiau į kitą pusę. Pakėliau stalą ir paleidau į sieną. Aidintis garsas nuskambėjo visoje sodyboje. Čia ėmė dvokti dūmais ir po sekundės kitos stalas užsidegė atvira liepsna. Sužiurau į savo naguotas rankas. Padegiau jį nei nesistengdamas, pasiskolindamas ugnį iš neužgęstančių fakelų. Čia tuoj pat pasirodė Angelas. Jis užuodė dūmus iš viršaus. Uoslė be galo jautri. Atlėkė su kibiru vandens ir užgęsino liepsną.