Našlaitis (BAIGTA)

IV DALIS "Vadovauk, kol niekas kitas neužėmė tavo pareigų"

IV DALIS

„Vadovauk, kol niekas kitas neužėmė tavo pareigų"

Angelas

- Labas rytas, Lete, - surikau per triukšmą keliantį dulkių siurblį. Ji manęs visvien negirdėjo. Iš tikrųjų moters vardas Taletė. Jos tėvai ją pavadino pavasario Deivės garbei. Dar vieni bepročiai.

Tarpduryje susidūriau su Zifu. Nepatenkintas nusišypsojau. Jo balta oda ir raudonos ryškios akys nužvelgė žvilgsniu reiškiančiu Atrodai šūdiniau nei mano šuo. - Negadink man ryto, - suburbėjau nespėjus jam išsižioti.

- Ar užsiėminėdamas sociopatizmu negali to atlikti tyliai ir švariai? Kur padėjai lavoną?! - skėstelėjo rankomis jis. Kilstelėjau antakį. Visa laimė, kad palei ausį ūžė siurblys. Tik taip galėjau apsimesti negirdintis. Bet juk aš vampyras. Net ir nupjovus ausis visvien girdėčiau. Juodas padarų humoras.

- Ar galiu tave vadinti drakula? - paklausiau. Aš ir taip ketinau jį vadinti drakula. Juk tokiame dvare tikrai negali gyventi vienaragis. - O taip, manau vadinsiu tave drakula, - nuspręndžiau kietai sučiaupdamas lūpas. Jis pakėlė abu antakius ir išplėtė savo raudonas, žvėriškas, labiau vanago nei vampyro akis. - O dabar atleisk, bet turiu krūvą vaikėzų, kuriems ketinu išrėžti moralą apie neįskaitomą raštą, - praėjau pro jį, o Zifas sugriebė už alkūnės. Tuoj pat išsilaisvinau ir kategoriškai nužvelgęs drėbiau paskutinius žodžius. - Man reikia mažiausiai dvylikos valandų miego, kad laikyčiau sukandęs prakeiktus dantis ir neišraučiau tavųjų, Zifirinai, todėl nebandyk mano kantrybės, nes ji neturi geležinės skardos, - dėdė nulydėjopiktu žvilgsniu, vos vos girdimu šnypštimu. Nors saulė bandė pradeginti mano akis dar visai ankstų rytą, tačiau dabar ją slėpė kamuoliniai debesys. Mano kailis išgelbėtas visai dienai.

KAIRA

Nusisegusi šalmą nušokau nuo Džuliano motociklo. Vaikinas jį įsigijo pernai metais, vos tik baigė uždarbiauti pas tėvą logistikos skyriuje. Persimečiau kuprinę per petį ir nužvelgiau aplinką. Mano ir Džuliano žvilgsniai susikirto. Tylėdamas nusišypsojo. Iš po sėdynės ištraukė kuprinę, akinius nuo saulės užkišo už baltos palaidinės. Nugriaudėjo keistas spiegimas. Gūžtelėjau pečiais.

- Jau vien tai, kad čia pragaras, to neleidžia pamiršti šie apsurdiški riksmai. Dar net sleksčio neperžengiau, o jau dramos, - jis atsiduso. - Beveik buvau pamiršęs, kas yra dramos, - abu nužiūrėjome antro aukšto langus. Įprastai: tušti ir dulkėti. Džulianas ilgai sirgo ir nesirodė viešumoje, net nepriėmė lankytojų įspėdamas, kad tai užkrečiama. Kurį laiką jis liovėsi egzistavęs.

Atsidūrę pirmo aukšto koridoriuje pajutome didelį sujudimą. Paaugliai brukosi pirmyn ir atgal. Kai kurie lėkė, skuodė bėgte. Galingas srautas vos nenutempė su savimi Džuliano. Šis spėjo prisiploti prie spintelių įmontuotų sienose. Man kliuvo vieno vaikino kuprinė į petį ir skausminga, kniedėmis puošta juoda rankinė į krumplius. Nusikeikusi pasivijau Džulianą.

- Ko jie šiandien visi užvalgė? - atidarydamas spintelę ir įmesdamas kuprinę sudvejojo jis.

- Regis visi braunasi į vidinį kiemą, - primerkiau akį. Jau ketinau sekti paskui srautą, bet Džulis sulaikė mane.

- Čia per daug žmonių. Eime per pagrindinį, - palikusi kuprinę spintelėje nukulniavau į vidinį kiemą. Krūvos šnabždėjimų, spiegimų, riksmų ir šūkaliojimų atvedė mus prie minios susibūrusių žmonių, stebinčių mokyklos sieną. Krūva vaikų prasiskyrė ir paliko laisvos vietos. Paskubomis, susirūpinusios mokytojos ir kelių vyresnės klasės vaikinų, buvo nutempta viena mergina. Kas sukėlė sąmonės praradimą? Mudu su Džulianu prasibrovėme pro susispietusią minią. Išsigandusi vos nenukritau, bet Džulio rankos sugavo mane. Įsitikinęs, kad stoviu paleido ir sukaupė dėmesį ties tuo, ką regėjo visų akys. Jis tuoj pat nusisuko, dantimis įsikąsdamas į krumplius, smarkiai užsimerkdamas. Negalėjau atitraukti pasibaisėjusių akių. Į žemę buvo įsmeigtas pagalys, o ant jo pamauta galva su užrašu: Ilsėkitės ramybėje. Kruvina, baisi, žaizdota Hario Aspeno, senųjų Bazilijos kapinių prižiūrėtojo ir mokyklos ūkvedžio, kunigo Merso brolis.