Našlaitis (BAIGTA)

VII (IIIs) DALIS "VISAI KITAS MELO LYGIS"

VII DALIS

VISAI KITAS MELO LYGIS

"Pavėluotas pastabumas, bet geriau dabar nei išvis niekada"

ANGELAS

Igoris buvo nusiteikęs išguldyti visus ligi vieno. Kampe surištą palikome Aklųjų vadą. Kol jis atsigaus, Igorio apskaičiavimais, viskas jau turėtų būti pasibaigę. Žinojome tik kelis dalykus. Esame keturiese, bet kuo toliau, tuo labiau noriu perskaičiuoti ir pasakyti, kad tik tryse. Savęs aš nebelaikiau rimtu kovotoju. Greitai nepakelsiu net šakutės. Juodųjų nindzių armija sėdinti lauke ant stogo, stovinti kieme ir už jo laukė savo boso nurodymų, todėl nejudėjo, tačiau, kai jie sužinos, kad pastararasis nelaisvėje, esu tikras ne vien mes mokame sugalvoti spontanišką planą. Šie vaikinai dirbo Vampyriados karaliui, vadinasi jie mąsto kaip jo kariai, veikia kaip jo tarnai. Nežinia kiek be šitų yra dar, bet suvokėme visi, kad arba mes juos, arba jie mus. Tiek aš, tiek dvynys reikalingas Vampyriadai. Kodėl? Aš negalėčiau būti naudingas nei jų karaliui, nei kam nors kitam. Be to, jau geriau nusižudyčiau nei jam tarnaučiau. O gal... Gal jie turi vaistą? Gal žino kaip pastatyti mane ant kojų? Jeigu jis siuntė tą mergiotę mane nudėti, tai kodėl Aklieji nori parsitempti į irštvą mus gyvus? Kas čia per sukta dainelė?

Brolis sugalvojo dar vieną dalyką. Aš privalėjau prisėsti, todėl vietoj manęs stojo Igoris. Jie abu sutiko, kad suvaryti bent jau dalį jų į vieną pusę, galėtų būti visai naudinga. Todėl, kol aš sėdėjau virš kibiro, kol malšinau kylantį blogumą, Igoris ir dvynys ėmė vilkti nugalabytus Akluosius. Jų uoslės puikios, todėl teko suktis labai greitai. Pirmiausiai suvilko visus į kitą, šalia virtuvės ir svetainės esantį kambarį. Sumetė į krūvą, atidarė langą ir visu pajėgumu, „įjungę" turbo rėžimą sviedė lavonus į lauką.

- Angele, klausykis, - paliepė draugas. Stengiausi susikaupti į visus lauke esančius garsus, bet mane trikdė sveikata. Sukiojau kaklą tai į vieną, tai į kitą pusę. Pasilenkęs virš kibiro laukiau lemiamo smūgio. Klausa įtemptai dirbo, bent jau kol kas, aš nieko negirdėjau. Vieni lavonai per langą lėkė žemyn galva, kiti šonu, treti kojomis į priekį. Pavojus jiems negrėsė. Banditas sėdėjo ant žemės visai čia pat manęs. Jis klapsėjo akelėmis, atrodė liūdnas. Pakėlė subinę ir atrėpliojo iki manęs. Užsirioglino ant kelių. Aš nenoromis paglosčiau jo plaukuotą smakrą. Jis irgi jautė, kad man blogai. Staiga per visą kambarį, tiesiai į viryklę tėškėsi Igoris. Sudejavęs susmuko ant žemės.

- Igi! - surikau. Puoliau prie jo, bet dar nespėjęs pasiekti, čia pat buvo nusviestas ir mano brolis dvynys. Susidaužę kaktomis išgriuvo į šonus. Aimanuodami nei nepasikėlė. Kitame kambaryje jau stovėjo dvi juodosios nindzės, o trečia lipo per langą į vidų. Dar eilutė ruošėsi lauke. Banditas šoko ant Igorio krūtinės, bandė jį pažadinti, letenomis trankydamas per veidą, bet šis maudėsi skausmo balutėje. Griebiau nuo stalo kelis peilius, Banditas nušoko ant žemės. Kai pažvelgiau į jį net atsitraukiau pakraupdamas. - Kas per...? - gyvio akys vis dar tos pačios, tačiau pats pavirtęs skeletu, tarp kaulų tekėjo pusiau raudonas, pusiau juodas kraujas, naguotas lėtai žingsniavo link priešų, dantys išpuvę, iškritę, nuskelti, matėsi kai kurie organai, neliko jokios odos, tik venos ir sausgyslės. Apie kailiuką jau nebegalvojau, nes jo nei ženklo. Nurijęs seiles staigiai atsisukau į Igorį. Jis vis dar žmogus, tysojantis ant žemės šalia mano brolio linkantanto. - Tu ne žmogus, - pagaliau dingtelėjo man. Sugrįžau prie priešų. Banditas ėmė leisti keistus garsus. Tarp savo kaulėtų pirštų jis kažką laikė, paleido į viršų, pats nagais įsikibo į mane. Aiktelėjau. Ištiesęs ilgą, ploną letenėlę pačiupo atgal krentančią monetą. Sumirksėjęs suvokiau, kad stoviu priešais juodąsiąs nindzes tame pačiame kambaryje, o ne virtuvėje. Sumišęs žiūrėjau į gyvūną. Ką jis čia ką tik padarė? Nespėjau „įjungti" filosofinio mygtuko galvoje. Į mano pusę atkeliavo juodo metalo galas, tvojo per ranką. Atsitraukiau į dešinę. Persisukęs užsimojau peiliu, bandžiau spirti iš kojos, bet apsikvailinau. Nepamenu kada mokiausi, kada treniravausi muštis ir kautis. Aklieji nuspręndė nebelaukti savo boso nurodymų. Puolė visi trys iš karto. Smūgis į nosį atkeliavo iš karto, trenkiausi į sieną. Banditas puolė po manęs. Jis šoko vienam ant galvos, bet antras Aklasis truktelėjo už uodegos, panašios į žuvies pliką stuburą ir permetė per kambarį. Keli iš jų brovėsi pro mus ieškoti savo viršininko, o kiti tiesiog užėmė, kad nesektume paskui.