Našlaitis (BAIGTA)

VIII (IIIs) DALIS "VARDAN TO, KAS BUVO"

VIII DALIS
VARDAN TO, KAS BUVO
„Šitas rusas padėtų galvą ant ašmenų vardan Našlaičio“

ANGELAS

Pirmą kartą jaučiausi bejėgis. Pirmą kartą gyvenime jaučiausi pats silpniausias visoje žemėje. Daugiausiai keliavome pėsčiomis, rečiau versdavo naudoti vampyrišką greitį, kurio jau seniausiai nebeturėjau. Kartais pagalvodavau, kad virstu žmogumi, bet tada prisimindavau, kad mano vidus tiesiogine ta žodžio prasme pūva. Viena dalis manęs norėjo sužinoti, kur egzistuoja didžiojo, visų mylimo vampyro sukurtas miestas, klanas ar sekta, kita pusė svarstė apie planą bėgti pasitaikius pačiai pirmai progai. Žinoma, tokių progų čia išvis nebuvo. Tada tarp juodai apsirengusių Aklųjų išvysdavau Igorio pakaušį ar brolio veidą. Niekur aš nebėgsiu be jų. Įklimpome visi per mane. Deja, bet negaliu net sau pažadėti, kad ištrauksiu mus iš jų gniaužtų.
Kurį laiką buvo ramu. Manęs niekas neskubino eiti, bet ir neleido stovėti. Mane vedė dvyliką juodai apsirengusių Aklųjų. Po šešis priekyje ir už nugaros. Jaučiausi sušalęs, pavargęs, vos pastovintis ant savo kojų. Purvas ant drabužių ir kūno liko mažiausia problema, mintyse sudarytame sąraše. Nei karto nesustojome. Burną nuo pat pradžių dengė raištis. Taip jie įsitikino, kad nekalbėsiu ir niekam neįkasiu. Aš ir pats sau į ranką negalėčiau suleisti ilčių. Su kiekvienu žengtelėjimu kuteno gerklę, todėl tiek springau, tiek kosėjau, o viso to, kas atkeliavo iš orgaznizmo nebuvo kaip išspjauti, tad likdavo tik du variantai: arba nuryti visą tą šlykštynę, arba kažkokiu būdu išlaikyti kontrolę. Pirmasis variantas buvo sėkmingiausias. Igorį su broliu dvyniu laikė priekyje atskirtus kuo toliau nuo manęs. Karts nuo karto brolis imdavo priešintis, bet nuo to niekas nesikeisdavo. Kulniuodamas tiesiog stebėjau purvą sau po kojomis, todėl galva sukdavosi vis dažniau ir dažniau. Kai kosėjimas ir springimas pasidarė nepakenčiamas net tolėliau einančiam dvyniui, jis ėmė ir sustojo, žingsniu grįždamas atgal. Visa juodųjų gvardija buvo sustabdyta. Pagaliau radau galimybę tiesiog pastovėti. Jis ėmė plaistytis rankomis, muistytis, puolė bėgti link manęs, bet jį greitai ir nesunkiai sugavo. Aklųjų lyderį pavaduojantis juodasis atsistojo priešais mano brolį. Jiedu susikirto žvilgsniais. Brolio neapykantos ir arogantiškumo maišalyne pažinau, tai jau nebe pirmas kartas. Aklojo akiduobės uždengtos, tad galėjau tik įsivaizduoti, koks tikrasis jo žvilgsnis dabar smerktų mano dvynį, jeigu tebeturėtų akis.
- Sumąstei bandyti bėgti? - iškošė pro dantis Aklasis.
- Nuimkit jam tą raištį nuo burnos, - pareikalavo brolis. Aklasis nežiūrėjo į mane, tik tyliai pastovėjo priešais savo bendrininkus ir įkaitus. Akimirkai praėjus, Aklasis užsimojo taip smarkiai per veidą, kad brolis suklupo. Persigandęs dėl jo gyvybės, žengiau į priekį kelis žingsnius ir timtelėjau visas mane varžančias virves. Visi juodieji sukruto ir prisitraukė mane atgal. Atkreipiau ir viršininko dėmesį. Papurčiau galvą, išleisdamas kelis nenormalius garsus. Brolis matė mano akis, kurios maldaute maldavo nieko nedaryti, neaukoti savęs dėl to, ko nori vampyrų karalius. Dvynys vėl atsigręžė į Akląjį ir nusispjovė palei jo kojas. Juodasis lyg matydamas žengtelėjo į kairę ir kiek palaukęs smogė dar kartą. Dvynys parklupo. Leidau nežmoniškus garsus, kad aprimtų tiek vienas, tiek kitas. Su Aklųjų lyderiu dar būčiau galėjęs susitarti, bet su laikinas pareigas einančiu pavaduotoju - čia jau iššūkis vertas olimpinio aukso. Aklasis pritūpė ir naguota letena suėmęs už brolio plaukų pakaušyje, atlošė galvą ištardamas.
- Ar dar bus pasisakymų?
Iššiepęs kruvinus dantis, dvynys nieko neatsakė. Paleido jo plaukus, tarnai jį pastatė ant kojų ir stūmė eiti pirmyn. Mano poilsis baigėsi, turėjau kankintis toliau.
Netrukus pradėjo lyti, pilti kaip iš kibiro. Byrėję pelenai maišėsi su prakeiktu lietumi, kėlė siaubingą liūtį. Tikėjausi, kad jie bus protingi ir sustos pasislėpti, kol praeis piktieji debesys, tačiau viskas įvyko priešingai. Mergiotė vampyrė dingo tarp medžių, o visi likę Aklieji ir toliau tempė visus tris į priekį. Jiems negaliojo jokios oro sąlygos, jokie pavojai. Jų darbas ir tikslas pristatyti siuntinį į vietą. Netrukus kojomis braidžiau per vandenį, molį, visišką purvyną. Balos žvyrkelyje tik didėjo, plėtėsi į šonus. Bandžiau apsidairyti, bet nepažinau šios miško dalies, kelias buvo nežinomas. Tuo tarpu mano gilus kvėpavimas per nosį, pykinimas ir galvos skausmas vertė pasaulį suktis aukštyn kojomis. Akyse mirguliavo audra, o tas springimas krauju baigė mane pribaigti. Vieną akimirką pamėginau pavirsti vampyru, bet likau toks, koks buvau. Svarsčiau kodėl brolis nepabando atvirsti į linkantantą, bet tada prisiminiau, kad jo transformacijos negalima pertraukti. Jeigu pabandytų ir kas nors jam sukliudytų, turėtų pasekmių ateinančioms keturiasdešimt aštuonioms valandoms, jeigu ne daugiau. Ir Igoris... Nesuvokiau nei koks jis, nei kas jis, bet žinojau, kad ne žmogus. Banditas man įrodė savo. Tikėjausi, kad tas gyvis kažkur dar bastosi.
Man darėsi vis blogiau ir blogiau. Pradėjau sunkiai vilkti kojas, kosėjau ir žiaugčiojau dar daugiau nei įprastai. Gera žinia tik ta, kad smarkioji audros dalis baigėsi, lijo ir krito pelenai daug lėčiau ir silpniau. Viena iš blogųjų žinių - aš pasėsiu sau ligą ant ligos. Ir jeigu ne Aklieji mane nudės, tai arba viena liga, arba pažengusi kita. Galutinis nesivaldymas privertė Igį atitrūkti it galviją nuo visos bandos. Jis alkūne trenkė vienam į nosį, sulaužė kaulą. Šis pasiutęs nusisuko į kitą pusę, antram smogė savo legendinį smūgį - į tarpkojį, o trečiam kakta į kaktą. Staigiai išsisukęs pasileido link manęs. Jį puolė vytis Aklieji. Trys jam iš nugaros ir dar keli iš priekio. Igis išsisuko nuo jų gniaužtų staigiai, sekundės geitumu apsisukdamas, pasitraukdamas į šoną, tačiau jam pakišo kita nindzė koją, jis slystelėjo ir apsivožęs krito ant žemės. Dar kiti du suėmė už rankų, pastatė ant kojų. Igis nerimo ir reikalavo jį paleisti, veržėsi pas mane.
- Leiskit jam padėti! - suriaumojo vienam iš nindzių į veidą. - Leiskit padėti. Jis mano šeima. Jis mano draugas. Leiskit, po velniais, jam padėti! - stipriai besimuistydamas, dantis sukąsdamas urzgė it tikras šuo. Mano kojos neatlaikė. Aš parpuoliau ant žemės, visu svoriu, šonu kritau į purvą. Padėjęs galvą, įmerkiau ir taip šlapius plaukus į visiškai tirštą purvą. Lūpomis ir skruostu pajutau žemės drėgnumą, vėsumą. Širdis troško atsijungti nuo šios realybės visam laikui. - Ar negirdit manęs?! - šaukė draugas. Dvynys stebėjo besikarščiuojantį Igorį. - Jums gal ausys taip pat buvo išpjautos? - jo akys susitiko manąsiąs. Besimuistydamas, besidrąskydamas žiūrėjo į savo dvesiantį draugą. Pakraupusios akys norėjo verkti. Igis vaidino, kad yra stiprus, kad gali daug pakelti, tačiau net ir stipriausias kartais gali palūžti, kartais gali tapti pačiu silpniausiu. Toks dėsnis, toks yra kartus realybės faktas. Pavaduotojas atlėkė iki mūsų. Pasiutimui užvaldžius, jis truktelėjo kelis kartus Igoriui per veidą. Šis susvirduliavęs į visas keturias puses sužiuro tik į mane. Kruvinas seiles išspjovęs tarė: - Kelkis, Angele! Kelkis, drauguži. Aš tavęs nelaidosiu. Kelkis ir nemėgink mano kantrybės, ясна?
- Atleisk, Igi, - sumurmėjau. Jis reikalavo, kad kelčiausi. Aklieji šitu fiasko tik mėgavosi. Pavaduotojas buvo žiauresnis. Jis stūmė Igorį atgal, vėl trenkė per veidą, bet draugas nesiliovė kartojęs, kad kelčiausi. Aš stengiausi. Atrodė pavyks pakilti, bet kažkas tada prispyrė koja mano nugarą ir aš vėl tėškiausi į purvą. Vos vos pakėlęs galvą, įrėmiau kaktą į permirkusią žemę. Igorio akyse mačiau ašaras.
- Leiskit man pas jį nueiti! - suriaumojo jis. - Dabar pat! - plieskėsi draugas. Niekas jo nesiklausė. Skambėjo tragiškai. Čia pat viską nuraminti atkeliavo vampyrė. Nenorėjau jos nei akyse matyti, nei sužinoti jos vardą, norėjau pertrėkšti ir sukapoti į gabalus. Toks buvo mano priešmirtinis noras. Ji ledinėmis akimis pažvelgė į pažemintą Našlaitį, į mane ir pasisuko į Igorį. Panašu, kad čia turėjo įtakos.
- Kas čia vyksta? - griežtu balsu paklausė ji. Jeigu Aklųjų lyderis turėjo seserį, tai kodėl vadovauja tas principų arogantikas?
- Leiskit man pasirūpinti savo draugu, - įsiveržė Igis į priekį, veidu į veidą susidurdamas su šviesiaplauke. - Leiskit eiti pas jį. Karalius liks nepatenkintas, jeigu parvesit mėsa, o ne gyvybę. Būsit kalti, kad nesuteikėt pirmosios pagalbos, kai jos reikėjo! - aršiai lindo į sąžinę, lyg ten kas nors tokią išvis turėjo. - Nėra kur bėgti, nėra į ką kreiptis pagalbos, tai bent leiskit apžiūrėti jį, leiskit įsitikinti, kad jam viskas gerai, - kalbų pagalba Igoris užsidirbo dar vieną smūgį. Kraujas dengė visą smakrą, burną, nosį, bet jis tik nusipurtė ir toliau kalbėjo. - Man nesvarbu, Kale, kiek tavo necivilizuota kavalerija mane lups. Jeigu reikės, aš su sulaužytais kaulais atšliaušiu iki jo. Galit gaišti savo sušiktą laiką arba galite leisti man viską sutvarkyti! - garsiai šnopavo jis. - O gal norit likti ne vien be akių, bet ir be tarpkojo? - giliai įkvėpęs drėbė pasisukęs į Akląjį.
- Čia grasinimas? - arčiau priėjęs sušnyštė jis.
- Čia įspėjimas, - kraują vėl išspjaudamas atšovė draugas. Regis tiek mergina, tiek Aklasis pavaduotojas klausėsi, bet nei vienas nesiryžo paleisti Igį nuo pavadėlio. - Aš visada rasiu būdą nueiti pas Angelą. Manęs nesustabdė mano tėvas, nesustabdė jokie Klaustreičai, joks pragaras... - jam vėl trenkė. Jis tikrai mirs anksčiau už mane. - ...nesustabdys ir kažkoks mazochistas beaakis, - pakėlęs akis į Akląjį griežė dantimis toliau. - Atsirūgs tau taip skaudžiai, kad tavo paties myžalai bus saldesni už bet kokį kraują, Vampyre, - paskutinius žodžius jis tiesiog sušnypštė prie pat jo ausies. Aklasis norėjo žiebti dar vieną antausį, bet mergina vampyrė sulaikė jo ranką.
- Nereikia. Šitas rusas padėtų galvą ant ašmenų vardan Našlaičio. Kalba gal ir nesustodamas, bet jis sako tiesą. Miręs Našlaitis karaliui nereikalingas.
- Paleisim jį, pabėgs, - priešgyniavo Aklasis.
- Neleisim? Našlaitis mirs. Karaliui galėsi atsakyti pats. Be to, vampyrų medicinoje pirmūnas buvai? - ji nužvelgė visus čia esančius, stovinčius ratu. - Kaip ir spėjau, - suprato. - Niekas nėra matęs sergančio vampyro. Leisim jam apžiūrėti savo draugą. Elajus tam pritartų, - tai ko gero jos brolio vardas. Vampyrė priėjo prie manęs ir pabandė padėti atsikelti, tačiau vos tik atsisėdau iš nevilties ir pasišlykštėjimo kakta kakton kaliau tokį smūgį, kad prakirtau ir paleidau kraują. Susiėmusi atsitraukė. Aš užsikosėjau, tačiau akių nuo jos nenuleidau. - Leiskit. Dabar pat! - sugriaudėjo ji ir, iš pasiutimo prasibrovusi pro kelis Akluosius dingo iš mano akių. Pavaldiniai sužiuro į pavaduotoją.
- Tebūnie, - nepatenkintas linktelėjo ir nusekė paskui merginą. Igorį pagaliau atleido nuo vadžių. Jis staigiai parklupo prie manęs, surištomis rankomis nutraukė raištį nuo burnos, griebęs už rankos prisitraukė ir atrėmė į savo krūtinę. Pagaliau vietoj ryjimų, spjoviau viską lauk ir man iš karto palengvėjo. Regis Igis taip pat atsiduso.
- Idiotas, - sumojau vos vos šyptelėdamas. Vėl užsikosėjau.
- Na, Idiotai daugiausiai laimi, - tyliau atsakė, gūžtelėdamas pečiais. Kol kiti ilsėjosi kiek toliau, mus kiek atokiau supo per daugiau nei dvidešimt Aklųjų. Igoris apžiūrėjo mane. It tikras daktaras patikrino nuo galvos ligi kojų. Mano pulsas retesnis, širdies tvinksniai dažnesni, oda pašiurpusi. Vampyras ir taip visada šaltas. Papildomas šaltis kėlė didesnį šansą numirti. Jis liepė išsižioti. Pusiau išlindusios iltys kraujavo, liežuvis pajuodęs, seilės nepriminė normalių liaukų. Mano veidas papuoštas žaizdomis, kūnas baigė sutinti, pirštai drebėjo, lūpos pamėlusios. Igoris apžiūrėjo visus. Niekas nematys, jei jis kai ką padarys. Draugas atraitojo rankovę. Susiraukiau.
- Ką tu... ? - Igoris prikišo riešą prie mano burnos. Perverčiau akis. - Išsigydyk galvą, Igi, tu pradedi kažkuom dvokti. Įsivaizduok koks skon... - jis trinktelėjo per pakaušį, pražiodė mano burną ir sugrūdo visą riešą. Laikiausi iš paskutinių. Igis nesiliovė. Jis griebė man už plaukų reikalaudamas, kad paklusčiau. Giliai šnopuodamas pasekiau jo įtemptą kvėpavimo dažnį, o tada pusiau išlindusias iltis suleidau į ranką. Nesunkiai sukandžiojau jo odą. Igis iki ašarų įsikando sužeistą lūpą, bet nei garselio neišleido. Stengiausi kuo švelniau. Jo kraujas vemt vertė, bet tai buvo vienintelė galimybė pratęsti savo gyvenimą dar kelioms valandoms. Godžiai gėriau, raukydamasis kontroliavau blogumą. Igoris pastebėjo, kad į mūsų pusę ateina Aklasis pavaduotojas ir ta vampyrė. Jis tuoj pat ištraukė ranką, skubiai patraukė rankovę žemyn. Atsipalaidavęs nuo nežmoniško pasisotinimo per pastarąsiąs kelias savaites, atsimerkiau ir sužiurau į savo priešus. Igoris ne žmogus, todėl Jomis mano kūno nekonfiskuos, o jeigu ir bandytų, tai nelabai jam pasisektų. Nebeliko, ką pasisavinti. Igoris pasipiktinęs taip pat mintyse spjaudė priešus.
- Kokia jo būklė? - paklausė vampyrė. Jos prakirsta kakta dar nebuvo užgyjusi, bet kraujas sustabdytas.
- Silpnas. Ištemptų ilgiau, jeigu sąlygos būtų kitokios. Kūno temperatūra kritusi, o tai vienas iš blogiausių simptomų, - paaiškino draugas. Aklasis pamojo kitiems, kad mudu atskirtų. Igis vis dar spyrėsi viską daryti priešingai, bet galiausiai apsiramino. Mane pastatė ant kojų ir liepė judėti toliau, nes priešingu atveju, jie sumuš mano dvynį brolį. Jis stebėjo, matė kiek Igoris aukojosi dėl manęs. Dabar draugas ėjo šalia brolio, slėpdamas kruviną riešą nuo visų aklų ir gerai matančių akių.