Našlaitis (BAIGTA)

XIV (IVs) DALIS "RAMYBĖS PRIEŠAS"

Ši daina skambėjo kurpiant Angelui planą. 

XIV DALIS

RAMYBĖS PRIEŠAS

„Tau tinka laisvė, Angele. Labiau nei bet kam kitam"

KAIRA

Mudu su Nolanu gana lengvai pasiekėme Zifirino Brajano dvarą. Čia trūko gyvybės. Kiemas apleistas. Viskas aplaužyta, išdaužyta, sujaukta. Jokių gėlininkų, jokių sargų. Nebuvo, ko norėti. Juk Salemas užgrobtas Vampyriados. Įsmukome pro didžiuosius vartus. Mane iš karto aplankė prisiminimai. Žingsniuojant prisiminiau kaip čia pirkau kaukę, kaip ėjau vakarėlį, kaip ieškojau Angelo. Drįsau sau teigti, kad tai buvo naktis, kuomet abu pajutome tarpusavio ryšį. Dabar iš viso to grįžus į realybę nei nepagalvotum, kad čia gyvena arogantiškas, save mylintis Angelo Brajano dėdė, kad čia kažkada vyko prabangūs pasirodymai, vakarėliai, laikomi geriausiais visame mieste. Dvaro langai dulkėti ir aplipę voratinkliais su apsigyvenusiais vorais. Fontane seniai išdžiūvęs vanduo, o paradinis įėjimas apžėlęs vijokliais, kurie būdavo karpomi kas savaitę. Viskas palaidota po pelenais ir plonu sniego sluoksniu. Pasiekę laiptus, sustojome.

– Manau, kad reikia eiti pasiruošus, - suabejojo Nolanas. Linktelėjau ir išsitraukiau ginklą. Nolanas padarė tą patį ir pats pirmas įėjo vidun. Vos tik pravėrėme duris, užuodėme baisią smarvę, lyg čia kas nudvėsęs būtų. Svetainėje tusčia ir tamsu. Užuolaidos užtrauktos, o viskio buteliai ant baro regis nejudinti jau kelis mėnesius. Mūsų žingsniai aidėjo taip, lyg čia būtų daugiau nei du asmenys.

– Sveiki. Pone, Zifirinai? – šūktelėjau garsiau. Jis vampyras. Jeigu jo čia būta, tai turėjo mane girdėti kuo puikiausiai. – Tai aš, Kaira, jūsų sūnėno draugė. Atleiskite, kad trukdome jūsų ramybę, bet mums reikalinga jūsų pagalba, - deja, į mano žodžius niekas neatsiliepė.

– Gal jo nėra? – suabejojo Nolanas, nuleisdamas ginklą. Būtent tada nuo antro aukšto, vienu šuoliu ant jo užšoko vampyras. Greitai tėškė ant žemės. Ginklas išslydo iš jo rankų tiesiai prie mano kojų. Iš pradžių nepažinau Zifirino. Vyras nepriminė to snobo, pasikėlusio turtuolio, kuris visiems darė įspūdį iš dešimties metrų. Dabar jis vilkėjo paprastus, šiek tiek apiplyšusius drabužius, veidas apžėlęs tankia ir didele barzda, plaukai nekirpti, o pats trenkė ne muilu ir ne šampūnu. – Jis yra, - suurzgęs išstenėjo Nolanas.

– Pone, Zifirinai? – kreipiausi. Jis manęs nesiklausė. – Zifai!!! – surikau. Vampyras atsuko savo siaubingas, ryškias, rubino spalvos akis. Grynakraujis vampyras kaip ir Nolanas. – Jis su manimi. Prašau, paleiskite jį, - suskubau paaiškinti. Zifas nusispjovė ir sunkiai atsistojo. Persibraukė rankomis per drabužius ir praėjo pro mus link baro.

– Atleiskit. Čia nedažnai užsuka svečiai, - jis nubraukė kelis voratinklius ir paėmęs iš lentynos stiklą, papilstė brendžio. Vieną pakišo Nolanui, tad šis iš karto paėmė, tačiau kai siūlė man, aš atsisakiau. Man reikėjo blaivaus proto. Vampyrams pasigėrimas negrėsė.

– Kas jums nutiko? – nesuvokiau dairydamasi aplink ir milijoną kartų nužiūrėdama Angelo dėdę.

– Po to, kai Vampyriada užgrobė miestą, aš nekėliau kojos iš namų. Darbuotojus atleidau, kad jie savo kvapu neprišauktų čia visos gaujos. Apleidau visus namus, apverčiau viską aukštyn kojomis, - taip, kai kurie baldai išvartyti, kai kurie apdangstyti skudurais. – Sukūriau negyvenamo namo įvaizdį, kad niekas manęs netrukdytų ir nerastų.

– Jums tai puikiai sekasi, - pagyrė Nolanas.

– Kaip Angelas? Tikiuosi vis dar gyvas... – dar vieną įsipylė. Pavirtęs į visišką alkoholiką. – Todėl mes ir čia. Manome, kad Angelas vienas išėjo gelbėti Marianos.