Našlaitis (BAIGTA)

I DALIS (IIIs) "RYJANTIS PASLAPTIS"

I DALIS

RYJANTIS PASLAPTIS

"Apsaugok tuos, kuriuos gali"

Salemas. Vestroso ūkis.

Tolumoje galėjai girdėti žiogų griežimą. Priminė tikrą didžiojoje stalėje orkestro grojimą. Šaltame nakties ore, kai rūkas padengęs visą žemę, kai visi gyvenantys triukšme nutyla, gali pajusti malonumą ir tikrąją laisvę. Kūnas atsipalaiduoja, o mintys palieka tave ramybėje. Visiška tyla dažnai trikdydavo, bet tik ne tada, kai žiogai sugroja savo natas.

- Arčeri, nepamiršk suvaryti avių, - iš praverto virtuvės lango atsklido Katalinos balsas.

- Pasirūpinau dar prieš tau prisimenant, - pasimėgavo jis ir toliau stebėjo dangų, supamojoje kėdėje patogiai atsiremdamas, leisdamas pailsėti seniems kaulams nuo dienos vargų.

Galų gale kitą rytą, vos tik laikrodis išmušė penkias valandas, Katalina vidiniame kieme paruošė šunims ėdalo ir apsiavusi botus neskubėdama nužingsniavo link dviejų būdų prie pat malkinės. Skalikas Prūdis išlindo tarsi tingus katinas, nors paprastai užuodęs maistą išlekia lyg uragano vejamas ir puola prie dubenio. Katalina pasigedo Mančesterio terjero Obio. Nors ėdalas turėjo jį suvilioti, bet kai moteris pritūpė patikrinti būdos, savo sarginį šunelį rado įbaugintą, susispraudusį kampe, drebantį su visomis būdos sienelėmis. Pasikvietusi Arčerį, liepė jį iš ten ištraukti, bet vos tik vyras pabandė, šuo ėmė kaukti it koks nusidėjėlis. Jiedu nuspręndė palikti juos ramybėje, mat apžiūrėti visą ūkį kiekvieną rytą prireikia ne valandos ar dviejų. Tai dideli plotai. Arčeris kaip visada patikrino elektra varomą tvorelę, įjungė srovę ir nuėjo į apitvarą išleisti pasiganyti trumpauodeges avis. Niekaip nesulaukęs įžengė pats, tačiau vaizdas pribloškė. Sustojo sustingęs prie pat pirmos negyvos avytės. Baltas kailis buvo virtęs sudžiūvusiu tumulu, padengtu krauju. Paklaikusios akys nužvelgė visas keturiasdešimt avių. Susiėmęs už galvos pasimetė, žengtelėjo atgal. Vyrui pasidarė karšta. Visos avys plaukė, maudėsi kraujo klane. Tikros masinės skerdynės privertė vyro širdį plakti tokiu nežmonišku greičiu, kad jis pasileido bėgti atgal. Žemes kabindamas vos neprilietė elektra varomos tvoros.

- Katalina!!! - suriko iš išgąsčio jis. - Katalina!!!

- Ko čia rėki? - susiraukė ji, rankoje laikydama kibirą pilną žemių ir kastuvėlį. Arčeriui buvo sunku kalbėti. Jis jautė kaip kojos nebelaiko jo senstelėjusio kūno. Staigiai susvirduliavo. Žmona griebė jį už rankos. - Kas yra? - sunerimo ji. - Arči, Brangusis, kalbėk su manimi, - nervinosi. Pridėjęs ranką prie širdies jis ėmė taip stipriai alsuoti, kad moteris privertė jį atsisėsti. Vyro akys ėmė nereauoti į aplinką. - Arčeri!!! - purtė už rankų Katalina. Ji tuoj pat nubėgo į namo vidų, griebė telefoną ir ėmė rinkti pagalbos numerį. Grįžusi prie vyro pritūpė ir laikė už rankos. - Alio? Man reikalinga greitoji ir skubiai. Mano vyrą tuoj ištiks insultas. Paskubėkite. Vestroso ūkis, - baigusi kalbėti bandė pažadinti savo vyrą, bet kuo toliau, tuo jo drebulys darėsi smarkesnis. Vyras tik pakėlė smilių ir badė į tuščius laukus, kur jau turėjo ganytis avys. Katalina niekaip nesuprato, kas vyksta, kodėl jos vyrui pablogėjo. Ji žinojo, kad insultas yra viena iš jo silpnųjų vietų, kad tai vieną kartą gali baigtis mirtimi. Arčeris vis rodė ir rodė į elektra varomą tvorą, į žalią žolę, bet galų gale Katalina nuleido jo ranką, o jis drebančiu balsu, besiverčiančiu liežuviu sumurmėjo.

- N...e...g...y...v...o...s.

Kai greitoji susisuko ir atvažiavo visu greičiu iki pat didžiojo ūkio, ant neštuvų Arčeris buvo paguldytas per pirmas dvi minutes. Du medikai įlipo kartu, o vienas tiesiai už vairo. Katalina ketino skubiai persirengti ir važiuoti paskui juos savo mašina. Vos tik greitoji išvažiavo, ji paskubomis, kiek tik leido jos jėgos, grįžinėjo nuo paradinių vartų. Priešais jos akis pabaidyta, priklupusi tupėjo balta avis. Akys paklaikusios ir išsigandusios. Katalina greitai priėjo prie jos ir privertusi ją pajudėti uždarė į pirmą pasitaikiusį sandėlį, o pati nubėgo į namus, tikėdamasi, kad ir šį kartą Arčeriui pavyks išsikapstyti iš mirties.