Našlaitis (BAIGTA)

XI (IVs) DALIS "SIAUBO NAMAI"

XI DALIS

SIAUBO NAMAI

„Pakaruokliai nekalba"

ANGELAS

Manęs ta pelkė vos gyvo neprarijo. Čia, Amite išlipau lyg iš kokio seniai nevalyto baseino. Visi kraštai apsinešę kažkokiomis žaliomis, smirdančiomis, gličiomis žolėmis. Paviršiuje plaukiojo negyvos žuvys.

Atsisėdau ant krašto ir bandžiau nuraminti savo sukilusį skrandžio turinį. Apžiūrėjau ar visi ginklai vietoje, o tuomet patraukiau tolyn. Išorės nesulyginsi su viduje esančia aplinka. Vienintelis panašumas, kad čia viskas lygiai taip pat apleista. Storos, didelės plytinės, granito spalvos sienos. Milžiniškos, senovinės kolonos. Negalėjau nusakyti, kada Amitas buvo pastatytas, bet tikriausiai dar tais laikais, kai net mano tėvai šioje žemėje negyveno. Daugybė vijoklių su nuvytusiais lapais. Vorų tinklai puošė kiekvieną sienos kampelį, o vabalai rangėsi kiekviename įtrūkusiame tarpe. Čia nepateko dienos šviesa, čia nei ženklo apie pelenus krentančius iš dangaus. Stovėjau šioje teritorijoje pirmą ir, tikiuosi, paskutinį kartą. Netrūko statulų, kurios tikrai atrodė kaip demonai, velniai, raganiai. Eidamas pastebėjau, kad yra nemažai vampyrų atvaizdų. Girdėjau murmėjimą ar pridususį šauksmą. Geriau įsižiūrėjęs suvokiau, kad tai ne šiaip statulos. Tai akmeniu paversti, kuo tikriausi vampyrai. Kai kurie iš jų paversti visiškai, kai kurie įkalinti akmeniniame kiaute, džiūsta iš alkio ir troškulio. Vienam suurzgus net atsitraukiau.

Dulkėtos kvadratinės plytelės, skliautuotos lubos. Tai visiškai kita civilizacija.

Netrukus prasidėjo visokiausios kameros. Durys neturėjo grotų ar langų, todėl tik galėjau klausytis. Vieni dejavo iš alkio, kiti iš skausmo, aidėjo aimanos ir raudos. Purčiausi su kiekvienu žingsniu. Rankoje jau laikiau rondelį. Čia buvo daugybė skirtingų ir neatpažįstamų kvapų. Be abejonės dvokė vampyrais.

Prisiplojau prie sienos už betkurios pasitaikiusios kolonos. Pritūpiau ir sulaikiau kvėpavimą. Šalia manęs niurnėjo į akmenį paverstas Topazinis vampyras. Nuo alkio ir kraujo dehidratacijos net oranžinė akių spalva išblukusi. Čia siaubo namai. Akimirksniu pralėkė keli vampyrai. Atrodė lyg kokios šmėklos ne visai ant kojų vaikščiojančios pabaisos. Topazinis vampyras vis muistėsi ir inkštė, bet aš nekreipiau dėmesio. Kai koridorius liko tuščias, pasileidau bėgti. Nenutuokiau, kur einu ir kaip pabėgsiu, jeigu išvis pasieksiu Marianą gyvas. Naudojau vampyro greitį, klausą, regą, todėl pasislėpdavau nesunkiai. Čia ištisai skraidžiojo, lakstė ir daužėsi gaujos vampyrų. Labiausiai panikavau dėl savo kvapo. Toks yra tik vienintelis. Našlaitį jie atpažintų iš bet kur. Teko pasitelkti net vaikščiojimą lubomis. Įsikandęs rondelį, didžiąją laiko dalį slėpdavausi skliautuose, neaiškiose skylėse. Iššliaužiojau visus dulkėtus ir šliužų pilnus užkampius. Pasimetęs sustojau. Atrodė, kad vaikštau ratais, kad nėra skirtumo į kurią pusę eisiu, kad visvien prieisiu tas pačias vietas. Amitas buvo tarsi labirintas. Viskas pernelyg vienoda, panašu. Stengiausi nesustoti, nesilioviau lakstęs iš vietos į vietą. Ir tada, kai buvau besuklumpantis, išvydau kelis Akluosius. Vienas iš jų nešė padėklą su maistu, naują kraujo davinį. Susiėmiau už burnos, įsispraudžiau tarp dviejų sienų ir laukiau, kol pro mane praeis. Tekėjo seilės, rangėsi venos, o dantys bandė sukandžioti liežuvį. Troškau kraujo, o kvapas priklausė ir žmogui, ir gyvūliui. Greičiausiai kažkur yra jų „virtuvė". Greičiausiai skerdžia sugautuosius Nekaltuosius ir išsunkia visą kraują, kad kariai būtų stipresni. Jie galėjo nešti maistą bet kam, bet greičiausiai tam yra kiti vampyrai. Aklieji tarnauja Elanui, o Elanas akylai saugoja Marianą. Jie turėtų eiti pas ją. Todėl sekiau juos iš paskos. Lipau laiptais, stovėjau už kiekvieno posūkio. Tekdavo ištisai bėgti atgal, o tada vėl pirmyn. Aklieji vis susidurdavo su vienais ar kitais vampyrais. Nors čia užuodžiau šimtus metų įkalintus padarus, tačiau supratau, kad visiška Amito valdžia priklausė Vampyriadai. Čia buvo jų įsikūrimo vieta, iš čia jie viską valdė. Tik nebuvau tikras ar jie čia visi ligi vieno. Greičiausiai, tai tik dalelė to, kiek jų iš tiesų yra.