Našlaitis (BAIGTA)

I DALIS (IIs) "NUSLĖPTA KALTĖ"

NAŠLAITIS

(ŠALTASIS PRAGARAS)

II SEZONAS

NUSLĖPTA KALTĖ

"Sėdėjo ant kėdės, kurią sukaliau pats savo bėdomis"

ANGELAS

Viduramžiuose pirklio amatas buvo pats paklausiausias. Juodojoje rinkoje nelegalūs mainai buvo kur kas vertingesni. Buvo sakoma, kad rinkos direktorius už stalo yra ne kas kitas, o pats velnias. Taigi visi mainai iš esmės vadinami Velnišku sandoriu. Dažnai sklandydavo gandai, kad sielų kainos didžiausios. Nusitaikiau ir pridėjęs pirštą prie gaiduko tuoj pat paspaudžiau. Milžiniškas garsas sugrąžino mane iš tuzino minčių. Užtaisiau dar vieną. Nusitaikęs iššoviau. Kaip manote, kodėl kai kurie verslininkai vadinami Stambiaisiais? Akivaizdu. Jie pardavė save dėl pinigų. Nuspaudžiau gaiduką ir vėl užtaisiau. Kodėl tarp tų turtuolių, bankininkų, vadybininkų sukiojasi gražios moterys? Nes jos ne iš Nekaltųjų grupės. Jos tobulos, pragaro sukonstruotos furijos, tarnaujančios blogiui. Nusitaikiau, tačiau prieš iššaudamas iš striukės kišenės ištraukiau mp3 grotuvą ir prasukau mažiausiai dešimt dainų. Kodėl verslininkų žmonos nelaimingos ir pasikėlusios kalės? Nes jų vyrai neatsilieka, gadina gerą vardą, daro gėdą visai giminei. Nusitaikiau iš naujo ir iššoviau. Paskutinis šūvis liko kontrolinis. Tai reiškė taikinio mirtį. Kodėl aš vis dar neturiu antrosios pusės? Nes aš Našlaitis, vampyras atidavęs gyvenimą į savo žudikiškas rankas.

Paskutinį šūvį netyčia praleidau, todėl atsistojęs žvilgtelėjau per daugiaukščio tarpą. Primerkiau akį ir žengiau žingsnį į tuštumą. Nusileidau ant žemės, tuo pačiu išsitraukdamas peilį ir vos nepaslysdamas ant ledo. Įsikišęs du pirštus garsiai sušvilpiau. Į mane sužiuro dvylika porų Topazinių akių. Dažnai galvoju, kad visi vampyrai daugiau ar mažiau serga pasiutlige. Alkana gatvės gauja užklydo prie pat Portlando, Oregono apskrityje. Neabejojau, kad jų kelionė mintyse siekė Salemą. Su purvinais kirminais susidoroti lengiausia tarp keturių sienų, todėl įbėgau į Raudonplytį skersgatvį. Kelias nė iš to nepadėjo pasiekti tikslo, kojos lyg su pačiūžomis. Sukau kairėn. Tuoj pat pasiekiau metalinę tvorą ir ją peršokau. Vampyrai klusniai sekė paskui mane, perlipo tą pačią tvorą ir pasuko dešinėn. Įlipau į balą ir sušlapau prakeiktą koją. Kompaniją ausims palaikė ausinukai. Šoktelėjau per dar vieną, kiek žemesnę tvorelę ir pasukau kairėn. Vos tik nirštantys vampyrai atbėgo paskui, priešais mane atsistojo Igoris ir nusitaikęs juoduoju arbaletu suvarė pirmą strėlę tiesiai į kaktos vidurį. Topazinės vampyro akys užgęso, dar nespėjus jam pasiekti šaltos žemės. Igoris nei nemirktelėjęs susmaigstė dar du draugus ir jiedu išsidrėkė šalia pirmojo. Vienas puolė pasileisdamas į priekį link mūsų. Su šiuo susidorojau pats. Pakišau koją po jauno vyro kojomis, nespėjus nukristi, čiupau rankomis už jo galvos ir atskyriau ją nuo suglebusio kūno. Nusispjovęs parodžiau vampyrams savo tikrąsiąs akis. Bėgimui paruoštas žingsnis iš karto sutrumpėjo.

- Našlaitis, - suvebleno vienas. Abu tuoj pat apsisuko ir nudulkėjo atgal savais keliais. Igoris ketino vytis užsimodamas viena koja į priekį, bet pridėjau ranką prie krūtinės ir jį sustabdžiau.

- Jie sprunka, - mostelėjo ranka jis.

- Nepaspruks. Eime. Bėgdamas, netoli nuo čia užmačiau „Long John Silvers". Aš alkanas, - iš lėto grįžinėdamas atgal pamojau ranka draugui. Mano ramios būsenos Igoris nesuprato, bet viskas aiškiau pasidarė, kai už keliasdešimt metrų pasigirdo nemenkas sprogimas. Igoris nustebęs sužiuro į mane. - Juk sakiau, kad nepaspruks. Aš visada turiu planą B, - pagyriau save.