Našlaitis (BAIGTA)

XII DALIS (IIs) "PUSIAUKELĖ"

XII DALIS

PUSIAUKELĖ

„- Akis už akį.

- Ir taip visi lieka akli..."

ANGELAS

Pridėjęs kumštį prie burnos žiūrėjau į begalvį lavoną. Atsitokėjęs išlėkiau atgal į lauką. Vos nepaslydęs tarp vartų, nuskuodžiau į tą pačią vietą, kurioje spąstai vos nenutraukė mano kojos. Vieną gyvybę dar galiu išgelbėti, vienas dar gali gyventi. Brisdamas per sniegą, laužydamas kietus kupstus, įlįsdamas iki kelių ir dar aukščiau, vos ne vos nubridau pas linkantantą. Jis gulėjo pusiau atsirėmęs į ledais pasidabinusį kamieną. Priklaupęs sužiurau į jį.

- Neįsivaizduoju kas tu toks, bet tai antras kartas. Aš nepaliksiu tavęs. Net nežinau ar supranti mane, net nežinau ar suvoki, kas esu, - žiūrėjau į pusiau balto, pusiau pilko linkantanto akis. Mėlynos, lyg vandenynas, lyg du įstatyti akvamarinai. Jo snukis sujudėjo. Padaras apuostė orą. Vampyrai negali pakęsti vienas kito kvapo, nekalbu jau apie šiuos mutantus. Jo uoslė ko gero baigė nualpti. - Atvirsiu, o tada atversiu spąstus. Nemeluosiu, nes iš tiesų skaudės, - patikinau jį. Nusivyliau savimi dar kartą. Jis suaimanavo. Atvirtau į vampyrą su granitinėmis akimis. Naguotomis rankomis suėmiau už metalinių spąstų. Sukalenau iltiniais dantimis ir priklaupęs ant kelio staigiai, visomis jėgomis išlupau dantytą metalą iš linkantanto kojos. Jo kaukimas ar riaumojimas apkurtino mano ausis. Garsas nubildėjo aidu po visą mišką. Kruvina puspilkė letena virpėjo. Nutraukiau spąstus nuo medžio, nuo grandinių ir surinkęs patraukiau į šoną. Linkantantas net nesugebėjo pasikelti, todėl teko padėti ir atremti jo tonomis sveriantį kūną į savo petį. - Nenoriu tavęs pykdyti, bet šios žaizdos, drauguži, tu tikrai neišsilaižysi, - permetęs leteną per mano petį, šuoliavo it koks strutis kita. Trečioji makalavosi palei šoną, o sužeistoji vilkosi palei žemę.

Vos tik įtempiau jį vidun, linkantantas nuvirto ant milžiniško medinio stalo. Lavono nebuvo kada nei paslėpti, nei palaidoti, todėl pirmiausiai pasirūpinau šiuo žvėrimi. Jis kažkas, kas nerodo savo veido, kažkas, kas turi pilną ir gana stiprų pavidalą. Nebuvau matęs tokių nežmogiškų linkantantų. Jie dažniausiai labai protingi ir į svetimus konfliktus nesikiša, o ypač susišaudymus ir gaudynes. Linkantantas šnopavo, dejavo, inkštė it kiemsargis. Pasiraitojau striukės rankoves, nusitraukiau pirštines ir ėmiau knistis po spinteles. Esu įsitikinęs, kad Džekas Bekojis negyveno be medicininio lagaminėlio. Mano spėjimai pasiteisino. Radau sofos apatiniame stalčiuje. Atidaręs tuoj pat įsikandau bintą tarp dantų ir atplėšiau vos vienu truktelėjimu. Kraujas tekėjo, sukrešėjo ant plaukuoto kailio. Sušlapinau rankšluostį kriauklėje po tekančiu vandeniu. Žaizda milžiniška, todėl negalėjau pasakyti kaip greitai jis sugis. Nepažįstu šio padaro ir nežinau jo kūno savybių. Po kelių minučių tvirtai sutvarsčiau, užrišau, o likusį jovalą sutvarkiau, lagaminėlį padėdamas atgal į vietą. - Tai ilgai nelaikys. Lauke šlapia ir drėgna. Žaizda reikalaus šilumos. Nežinau nei tavo gyjimo greičio, nei kūno temperatūros. Aš ne daktaras, bet... - ėmiau kosėti. Kurį laiką nepratariau nei žodelio. Linkantantas stebėjo mane. Burnoje pajutau metalo skonį. Springdamas pribėgau prie kriauklės ir viską išpsjoviai. Tirštos seilės ir iki skausmo raudonas kraujas nutekėjo vamdziu. Pastovėjęs kelias minutes atsisukau į žvėrį. - Turėčiau grįžti į centrą, tačiau gali čia pasilikti, - suradau antklodę ir ištiesęs ją ant žemės užritenau lavoną. Džekas to nenusipelnė ir aš surasiu žudiką, kuris taip padarė. Atsargiai suvyniojau ir pritraukiau prie durų. Dar kartą sužiurau į ant stalo gulintį linkantantą. - Ačiū, - nuoširdžiai padėkojau, o tada pakėliau lavoną, persimečiau per petį ir išėjau laukan. Vėl pradėjo snigti. Žingsniuojant girdėjosi traškantis sniegas, smingantys batai po kelių centimetrų sluoksniu.