Našlaitis (BAIGTA)

XI DALIS (IIs) "REVOLIUCIONISTAS"

XI DALIS

REVOLIUCIONISTAS

"Dievo tarnai - ne mano draugai"

ANGELAS

Laukėme prie daugiaaukščio, nedidelėje aikštelėje. Baksnojau pirštu vairą, kol parašiau Igoriui žinutę. Akies krašteliu žvilgčiojau į Kairą. Ji spoksojo pro langą. Pajutusi, kad žiūriu, atsisuko.

- Kas? - paklausė ji.

- Manai, kad galiu būti toks, koks buvau? - abejojau.

- Manau, kad tau reikia spyrio į užpakalį, kad sugrįžtum į save, - nusišypsojusi patapšnojo per mano ranką. Pro paradines duris pagaliau išėjo Igoris. Mudu išlipome iš mašinos. Tik dabar pastebėjau, kad netoliese stovi ir jo motociklas. Apėjęs aplink mašiną skėstelėjau rankomis.

- Kokios išprotėjusios blusos tave apsėdo? - susiraukiau. Igoris pervertė akis. - Kas čia gyvena? - mostelėjau galva į pastatą. Igoris nustebęs žiūrėjo į Kairą.

- Ka...aip Ko...k...kiu bū...du? - iš lėto kalbėjo jis. Atsikrenščiau. - Tu vaikštai! - laimingas pliaukštelėjo abejomis rankomis. Igoris ėmė keiktis visais rusiškais keiksmažodžiais. Jei jo Dievas girdi, tai prisipažinsiu, kad kai kuriuos keiksmus girdžiu pirmą kartą. Draugas nusisukęs susilenkė, lyg jam tarpkojį būtų suspardę. Kaira liko sutrikusi, o aš iš vėžių išmuštas.

- Su tavimi kalbu, Dievo tarne! - užbaubiau. Igoris nenoromis ir cypdamas atsisuko į mus. Kilstelėjau antakius ragindamas kalbėti. - Uždaviau tau klausimą.

- Prie klubo "Vienas po kito" susidūriau su žudiku. Lavonas ten vis dar guli. Aš jam toks dėkingas... - ironizavo akimirkai nutildamas. - Tas pjūklas supjaustė man rankas. Dabar net nusišikt normaliai negalėsiu, - vėl lavina keiksmažodžių.

- Gerai. Važiuojam. Parodysi lavoną, - nepatenkintas ėmiau dėstyti planą. - Kaira, moki vairuoti? Tas ožys be rankų, - paklausiau savo merginos. Igoris sarkastiška veido išraiška pasiuntė iš visos širdies. Jam net žodžių nereikia, kad tai padarytų.

- Džeimsas mokė, bet aš neturiu teisių, - primerkė akį ji.

- Jau geriau mokėsiu baudą nei mirsiu, - pametėjęs raktus atsakiau. - Igori, raktelius, - paraginau. Jis parodė iškeltas, pirštinėtas rankas. Atsidusau. Man teko ateiti ir pačiam juos iškrapštyti iš jo kišenės. Kaira sėdo už mano mašinos vairo, o aš nudūmiau link šlapio, apsnigusio motociklo. Bent jau vasarines į žiemines padangas pakeitęs.

- Beje, mane išgelbėjo kaimynas, - suriko jis, prieš Kairai atidarant keleivio dureles.

- Baisiai jau daug kaimynų turi, - atsisėsdamas ant sėdynės ir besidėdamas šalmą atšoviau atgal.

- Na, ką aš galiu pasakyti... - jis gūžtelėjo pečiais. - Aš geras berniukas, - aš net atsisukau į jį.

- Per kurią vietą?! - surikau susijuokdamas. Igoris sėdo į mašiną, o aš nuleidau antveidį ir pabandžiau užvesti variklį. Kaira be problemų išsuko iš aikštelės, o man reikėjo kantrybės užvesti Igorio nemirtingą gremėzdą. Galiausiai po dešimties minučių pavyko, todėl išsekiau paskui. Mintyse ieškojau būdų kaip pasiekti seną save. Norėdamas išlikti, privalėjau susigrąžinti savo šaltumą, savo jėgą. Kas pasikeitė tuose tuneliuose? Kas privertė mane tapti stipresniu prieš juodąsiąs nindzes?

Važiavome ganėtinai ilgai, o juo labiau, kai Kaira stengėsi nepadaryti avarijos, neįkliūti policininkams į nasrus. Kairos vairavimo įgūdžiais pasitikėjau labiau negu invalido Igorio. Už vieną pradedu džiaugtis, tai už kitą tenka verkti. Kaip diena, taip naujiena. Padidinau greitį. Po pusvalandžio jau stovėjome prie klubo „Vienas po kito". Šiek tiek lijo, šiek tiek snigo. Idealus oras susirgti. Aš ir taip sirgau, todėl tame jau nemačiau prasmės. Nerimavau dėl Kairos. Jos tėvai man ausis nulups, jei ji pasigaus gripą ar kokį kitą virusą, ką jau kalbėti apie tai, kai sužinos jog draugauju su jų mažąją mergaite. Jaučiu liksiu be tarpkojo. Taip stipriai nesiaukosiu. Pakreipęs galvą nusekiau paskui tuos du. Ėjome ilgokai. Iš pradžių platus skersgatvis, prasmirdęs žiurkių išmatomis. Užuodžiau jas iš kilometro. Nekenčiu žiurkių. Kaira ėjo priekyje, o Igoris greta jos. Žingsniavau kiek lėčiau stengdamasis apsidairyti, susipažinti su aplinka. Šlapia, drėgmė net į sienas įsigėrus. Pasukome kairėn. Prie konteinerio kojas užvertęs gulėjo lavonas be galvos. Kaira sudrebėjo. Galėjau jausti kaip jai nuo to bloga. Be to, mačiau tai ir iš jos akių. Mudu su Igoriu pritūpėme prie lavono.Į vandens ir sniego balą įsiliejęs kraujas, o sienų tarpuose varvėjo vaikio liekanos.