Našlaitis (BAIGTA)

XXV DALIS "KUR MANO SMEGENYS?"

XXV DALIS

KUR MANO SMEGENYS?

"Aš menininkas. Žiūrėk ką nupiešiau"

D. MERSAS. A.

Grįžau į bažnyčią. Nusileidau laiptais į rūsį, kuriame laikome žmonių aukotus daiktus benamiams, gyvenantiems prasčiau ar mano atveju, kai be proto šalta tarp Dievo sienų, tos antklodės praverčia. Išstumdžiau visas dėžes, nukroviau maišus ir iš kampo ištraukiau krepšį. Ne vien Angelas turi arsenalą, kuris žudo jo paties šeimininką. Grįžau į prieškambarį. Nuo žvakidžių nuėmiau naujai įstatytas žvakes. Prigriebiau peilį ir ėmiau iš važko drožinėti ženklą. Išsitraukiau telefoną ir pridėjęs prie ausies laukiau kol atsileps. Po keletos pyptelėjimų atsiliepė.

- Primink man, Kaira, kur praradai sąmonę? - rimtu balsu paklausiau jos. Padėkojęs už dviejų minučių pokalbį baigiau ir sudėjau keturias žvakes į krepšį. Iš maišo ištraukiau po Angelo lova rastą lagaminėlį ir mašinoje laikytą arbaletą. Į tuščias kapsules supyliau arklišką mikdomųjų dozę. Pačias kapsules įstačiau į strėles. Pagaminau tokių keturias. Sutvarkęs viską sudėjau į savo krepšį. Nusivilkau kunigo abitą ir tuoj pat išvyniojau senus drabužius, kurie vis dar trenkė paskutine medžiokle. Tai priminė be proto senus laikus. Besidėdamas kepurę pajutau, kad kažkas ne taip. Mano ranka drebėjo. Stipriai suspaudžiau ir pagniaužęs tuoj pat nuleidau. Persirengiau, užsimoviau pirštines ir atidaręs langą perlipau per palangę.

Nušokęs grįžau prie mašinos. Ieškodamas raktelių kažką išgirdau. Dirstelėjau pro šoną, bet nieko nepamačiau. Jaučiau, kad kažkas slepiasi už krūmų, kažkas sėlino iš paskos. Neturėjau tam laiko. Darbo iki kaklo ir geriau jau man pavyktų.

Pravažiavau Peruno gatve sustodamas prie sankryžos. Kelias tuščias, žmonių nebuvo, todėl laisvė nelegaliems užsiėmimams. Patrynęs pirštus ėmiau mindžioti žemę, į šonus braukydamas sniego trupinėlius. Mažais žingsneliais trypiau, spardžiau kiekvieną lopinėlį. Kaira čia atsidūrė ne be reikalo. Galiausiai aptikau tai, ko ieškojau. Nedidelis įšalas žemėje privertė mane paprakaituoti. Iš mašinos vilkau kastuvą, bet pusiaukelėje apsigalvojęs atsinešiau laužtuvą. Daužiau iš visų pusių. Žemė nenorėjo pasiduoti. Koja primynęs atkapsčiau norimą įkaltį. Pritūpęs, iš mažos duobutės išlupau stačiakampio formos dėžutę. Atidaręs ledinį dangtelį nužiūrėjau, ką turiu. Gyvulio ragas gulėjo kairėje, senas, negyvos gyvatės uodegos galas šalimais, gyvūno odos lopinėlis dešinėje. Susirinkęs daiktus sugrįžau į mašiną. Akimirkos tikslumu ant mašinos kapoto kažkas užšoko. Atsisukusios demono akys pervėrė siaubingu žvilgsniu. Angelo veidą papuošė kreiva šypsena. Jis nagais perrėžė kapoto viršų. Braižė tol, kol žiūrėjo, nenuleido akių. Juodas kraujas tebesimaišė su raudonu vampyrišku krauju Angelo venose, išryškėjusiose veide. Nedarydamas staigių judesių pasiekiau ginklą ir užtaisęs tuoj pat nusitaikiau per paradinį stiklą. Angelas iššiepė dantis ir rėžtelėjęs dar kelis kartus nušoko ir pabėgo žaibišku greičiu. Atsikvėpęs nuleidau ginklą. Jis neketino manęs pulti. Jau ruošiausi važiuoti, bet kai ką išvydau. Išlipau iš mašinos ir atsistojau priešais. Ženklai kilę ne iš žemės, o iš kažkur kitur, iš kažko nežemiško. Deja, bet net ir aš negalėjau to išversti.

Iš bagažinės iškėliau krepšį. Su laužtuvu ant įšalusios žemės ėmiau raižyti pentagramą. Ištraukiau žvakes ir pritūpęs degiau. Maža liepsnelė prieš akis reiškė sandorio dalį. Kiekviena žvakė turėjo atstoti pentagramos kampus. Paskutinį, viršutinį privalėjau užimti pats. Iš striukės kišenės ištraukiau juodąją knygutę, perrištą amalo virve. Iš kitos išėmiau kišeninį peiliuką. Nusitraukiau pirštines, atverčiau tuščius lapus, perrsirėžiau delną ir suspaudęs delną leidau per pirštų tarpus varvėti raudonam it ugnis kraujui. Balti lapai sugėrė mano kraują, o tai reiškė, kad gavo mano žinutę. Išryškėjo itin raitytos raidės. Kai kam tai pasirodytų, jog čia vien tik kilpelės, tačiau tai raidės, kurios lyg užnuodytas obuolys.