IV DALIS (IIs) "IŠTIKIMAS, BET MELAGIS"

405 32 2
                                    


IV DALIS

IŠTIKIMAS, BET MELAGIS

"Mitas nėra pasaka. Mitas yra realybė atkurianti orginalą iš praeities"

IGORIS

Vieną akimirką aš juokiausi iš kunigo priešų, o kitą akimirką jau skendau kelių metrų gylyje. Kartu su manimi murkdėsi ir vienas iš tų keistų dvynių. Galva sukosi be sustojimo, kūnas grimzdo į dugną. Aš buvau vandenyje, o plaukti juk nemokėjau. Apimtas panikos bandžiau išnirti į paviršių, į kažką įsikibti. Vieną akimirką sugebėjau įkvėpti oro, bet mane tarsi kažkas vėl įtraukė po vandeniu. Priešo jau nemačiau. Jis dingo gelmėse. Tolumoje blausiai regėjau besisukinėjančius ryklius, žuvis sulyg leopardo dydžiu. Kūnas lyg akmuo bandė pasiekti dugną, o aš didžiausioje panikoje bandžiau gelbėti savo gyvybę visais netikusiais būdais. Nesilioviau kovojęs ir meldžiau, kad ši panika neiššauktų klaustrofobijos priepolio, kuris gali pasireikšti bet kur net jei nestoviu ankštoje erdvėje, jei nesu tarp keturių sienų, lyg kvadratinėje dėžutėje. Rankomis makalavau vandenį, kojomis spardžiau ledines sroves. Niekas nepadėjo, nes aš skendau. Norėjau verkti, norėjau rėkti, bet gerklę smaugė besotis, šlykštus, sūrus vanduo. Kūnas šiurpo nuo ledinės temperatūros. Galiausiai rankos ir kojos nustojo makaluoti vandenį ir kelti purslus į paviršių. Atsipalaidavęs kritau į tamsumas, į juodas gelmes. Prieš užmerkdamas akis išvydau tamsias, juodas akis ir beveik skylėtą skeletą be jokios odos. Ištiesęs rankas griebė mane už striukės ir traukė į save. Užsimerkęs pajutau smūgį į nugarą. Paspringęs nusiverčiau ant žemės. Kosėjau, šalau, bet pagaliau įkvėpiau. Dar truputį ir mano plaučiai būtų netekę paskutinio oro gurkšnio. Rankomis užčiuopiau smėlį. Šlapias ir aplipęs biriu, gelsvu smėliu, o priešais akis stovėjo Grifas. Mane stebino tai, kad už jo nugaros bangas kėlė sumautas vandenynas. Jo juodos akys žvelgė piktu žvilgsniu į mane.

- Sumanei numirti, - sušnypštė jis.

- Aš ne... Aš ne... - sukosėjau. Grifas atlėkė tokiais žingsniais iki manęs, lyg būtų koks Rusijos caras. Griebė mane už gerklės ir pakėlė į viršų. Ėmiau dusti. Niekaip negalėjau jam pasipriešinti.

- Aš nesu tavo prakeiktas draugas! - suriaumojo siaubingu balsu. - Aš negaliu kas kartą būti tavo Angelu sargu! Tu negali numirti, Igori! Tu vienas iš Trijų, - tiesiai šviesiai drėbė tiesą į akis. Supratęs, kad smaugia, staigiai paleido ir aš nukritau palei jo kojas. Kosėdamas, klausydamas žuvėdrų klyksmo žiūrėjau į prakiurusius juodus Grifo batus. Matėsi kaulėti, be jokios odos, pirštai. Klupėjau bandydamas suvirškinti jo žodžius. Demonas ištiesė ranką. Kiek palūkėjęs sugriebiau už pirštinėto riešo. Nesijautė jokios odos. Jis truktelėjo ir aš atsikėliau. Susivirduliavęs pastebėjau, kad Grifas atsitraukė nuo manęs, lyg ketindamas išeiti.

- Ką reiškia vienas iš Trijų? Kur aš? Kas čia kątik nutiko? Iš kur tu išdygai? - susiraukęs, varvantis ir smėlėtas klausinėjau jo.

- Turi pats išsiaiškinti, - nepakluso jis.

- Pasakyk man bent ką aš padariau! - jam nusisukant užrikau. Grifas atsisuko.

- Tu kirtai laiką. Tu peršokai, - vos mostelėjo ranka.

- Nesuprantu. Grifai, tu žinai. Turi man pasakyti. Aš einu iš proto, supranti? Turėčiau būti miręs! - užrikau.

- Ieškok PDS. Tik tiek galiu tau pasakyti. Turi pats išsiaiškinti, - papurtė šlapią galvą jis. Grifas norėjo pasakyti, bet kažkas jam to neleido. Jis kažko bijojo. Skeletuotas vaikis grįžinėjo atgal prie vandens.

Našlaitis (BAIGTA)Tahanan ng mga kuwento. Tumuklas ngayon