XI (IIIs) DALIS "KAULAS PO KAULO"

209 20 9
                                    


XI DALIS
KAULAS PO KAULO
„Iš manęs vystosi visai neblogas psichas“

ANGELAS

Stovėjau abejomis rankomis įsirėmęs tarp dviejų popieržievių beržų. Pirštais baksnojau į vieną vietą greičiau nei genys kalendamas snapu į kamieną. Savyje kaupiau tokį pyktį, kokio dar nematė nei vienas pasaulio kampelis. Atmintis sugrįžo prisiminus, kokių sodybos rūsyje ir mašinoje turiu ginklų. Vampyrai pamažu įgyjo sau lygų varžovą. Nežinau, ko nekenčiau labiau: teisėsaugos ar išsigimėlių. Konoro Malio sprando nusukimas mano galvoje kirbėjo labai maloniai. Smilkiniuose vibravo nervai. Jie išsivežė Rafaelį, išsivežė mano brolį, mano dvynį, atėmė antrą kartą, kai apie pirmąjį nieko išvis nežinojau. Jį patupdys į kalėjimą už tai, ko nepadarė, sodins už tai, kuo užsiimu aš.
Neatsilaikęs sukaustytoje būsenoje, atsistūmiau nuo medžių ir dideliais žingsniais pasileidau link sodybos. Žinoma, buvau ne vienas. Užnugaryje atsiliko Mariana.
- Angele, - šūktelėjo ji. Išjungiau visus savyje esančius klausos laidelius. - Angele! - dar garsiau riktelėjo Mariana. Ignoravau viską ir visus, atsirado jėgų naujai užvirusiai kovai. Jaučiausi it koks katilas, kuriame virė pyktis lyg sriuba. Nuokalne nusileidęs išbridau iš purvyno į pelenų ir žvyrkelio maišalynę. Mariana tuoj pat žengtelėjo keliais vampyriškais žingsniais greičiau nei aš ir pagriebusi už alkūnės sustabdė. - Našlaiti! - įkvėpusi užriko. Galų gale nenoromis sustojau.
- Jis netyčia nusisuks sprandą, - ramiai pratariau. Prasibrukau pro vampyrę. Mariana pervertė akis. Žinojo, kad taip pasakysiu. Našlaitis juk nesukalbamiausias padaras visoje Antgamtikoje. Mergina ir vėl panaudojo greitį, dar kartelį griebte pagriebė.
- Tu jo nežudysi. Jis žmogus, - bandė apraminti mane. Išsilaisvinau iš jos glėbio ir palinkęs pridūriau.
- Kad ir pats prezidentas, - spardydamas purvą grįžinėjau link kiemo. - Čia reikia viską sudegint, - užgiedojau į pakelę nuspirdamas akmenuką.
- Ką padaryt?! - plonu balsu sucypė Mariana, negalėdama patikėti mano žodžiais.
- Pati girdėjai. Malis iškvietė pastiprinimą. Jie grįš ir viską iš čia išneš. Neleisiu surasti viso mano kaupto arsenalo! - atsigręžęs į ją mostelėjau smiliumi.
- Bet jeigu deginsi sodybą, tai jie supras, kad Našlaičiui kažkas padeda. Tada jau nebus vien tik Našlaičio ir Dešiniosios rankos problema, - eidama paskui mane toliau priešgyniavo.
- Igoris Judžine. Malis ten neturi jokios galios.
- Bet Judžinas lygiai taip pat turi savo pareigūnus. Manai jie nebendradarbiauja tarpusavyje? - pasivijusi mane pačiupo iš riešo.
- Tai, ką tu siūlai? - nepatenkintas pyktelėjau. - Juk negaliu leisti jiems viską imti ir susemti. Tai mano užtarnautas turtas, visi įkalčiai, žudymo įrankiai, tėvo dienoraščiai. Taip ir lenda galai apie Antgamtiką, nes tokie kaip aš leidžia tam įvykti, o tokie kaip Malis, tuo džiaugiasi.
- O jeigu viską sukrausime į mašiną? - mostelėjo galva į garažą vos tik priėjome paradinius vartus. Papurčiau galvą.
- Greičiausiai matė, todėl jos slėpimas bus tas pats, kas sodybos deginimas. Juk nesunku. Supleškės nuo vieno vienintelio degtuko. Garaže turiu kanistrą. Esu įsitikinęs, kad lašo bendzino pakaks, - ir praėjau. Ji atsiduso nesutikdama su mano idėjomis.
- O jeigu juos kur nors paslėptune? Kur nors, kur tasai policininkas neįtartų ir net negalvotų ieškoti? - skėstelėjo rankomis. - Našlaiti, kam naikinti, jeigu gali išsaugoti? - iš tiesų Marianos žodžiai turėjo nemažai tiesos. Per daug karščiavausi, per daug emocingai reagavau. Nenoromis prisiverčiau sustoti ir atsisukti į ją. Iš manęs vystosi visai neblogas psichas.
- Yra viena vieta, kurios pasaulis dar nematė. Dėčiau galvą po kapoklę, kad Maliui taip pat smegenų saulutė neapšvies.
Sodybos viduje radome keletą išvartytų kėdžių, nagų ruožus ant virtuvės stalo kampo. Matyt, kai gaudė Rafaelį, jį guldė ant stalo, kad uždėtų antrankius. Iš pykčio Linkantantas perrėžė ir nulupo stalo dažus. Niekada neklausiau jo, kas jam padeda atvirsti. Juk jis turi turėti kažkokį inkarą.
Sutvarkyti sodybą man padėjo vampyrė. Ėmėmės antro aukšto. Pats dirbau žymiai lėčiau nei ji, todėl visus daiktus į apačią sunešiojo Mariana. Miegamąjį ištuštinę, sutvarkėme virtuvę, nenaudojamą darbo kambarėlį, o tuomet sugrįžome į pirmo aukšto prieškambarį. Niekada jame nebūdavau. Tai vienintelis kambarėlis, kuris man priminė mirtį. Nežinojau kodėl, nes priešais mano akis čia nemirė nei Džekas, nei kas nors kitas. Na, gal tik krūva Aklųjų, kurie nieko kito ir nenusipelnė. Mariana iš tiesų norėjo man padėti. Vertinau tai. Ji ištuštino visus stalčius, o aš spintas. Virtuvėje iškrapštėme butelius pilnus kraujo, karibų salų romo ir itališko kraujo maišalynes, kurias nugvelbiau išeidamas iš dėdės namų. Peiliu nulupau dar šiek tiek dažų, kad Rafaelio nagai būtų paslėpti ir atrodytų, kad stalas apsilupęs. Iš šaldytuvo išėmėme visas nudirtas triušienas ir kitą neįprastą maistą. Visa tai buvo sulankstyta į folijas, sukrauta  į maišus ir nutempta į rūsį. Pastarasis liko paskutinis. Jame tūnojo visas mano gyvenimas. Iš stalčiuko ištraukiau raktelius ir pametėjau juos Marianai.
- Ištuštink mašinos bagažinę, patikrink kiekvieną kampą, priekines ir galines sėdynes, - ji nieko neklausinėdama suspaudė žvangančius raktus ir pasileido link durų. - Mariana? - sustabdžiau. Atsisuko į mane. - Ačiū, - pagaliau prisiruošiau padėkoti. Nieko neatsakiusi, tik žybtelėjo mėlynomis akimis. Ji vis dar pavaldi jam. Labai greitai dingo iš mano akių.
Iš kampo paėmiau laužtuvą, užkišau iš kvadratinės lentos sau po kojomis. Kai čia atsikrausčiau, kai mudu su Igiu suradome Oktagono kambarį, po to nuvažiavau į lentpjūvę ir paprašiau, kad man išpjaustytų kelias dešimtis kvadratinių lentų. Po viena iš jų įstačiau palėpės duris. Iš kito stalčiaus. sugraibiau dar vieną raktą. Atrakinęs atvėriau ir pradėjau tempti visus daiktus į vidų. Nušokęs žemyn užsikosėjau. Į veidą tvoskė dulkės, žiurkių dvokas, voratinkliai temdė laiptus. Ranka nubraukęs nulipau žemyn ir atidariau Oktagono kambario duris. Nušokęs žemyn ėmiau dėti dėžes ant dėžių. Jose gulėjo dinamito likučiai, granatos, parakas ir kiti sprogstamieji daikčiukai. Grįžau į viršų. Atsisėdęs vėl leidausi žemyn, rankoje laikydamas paskutinį želignito likutį. Kaira buvo vienintelė, kuri mokėjo pagaminti naują sprogmenį. Ilgiuosi jos, tos šypsenos, tų bučinių ir tų akimirkų, kurias praleidome būdami kartu. Ilgėjausi pokalbių ir pykčių su ja.
Atkutęs nušokau žemyn. Užsikosėjęs kurį laiką pastovėjau vietoje ir palaukiau, kol šleikštulys nukeliaus stemple žemyn. Iš tiesų čia, besileidžiant laiptais žemyn smirdėjo ne tik žiurkėmis ir kitais gyventojais. Kvapas priminė mirtį, lavonus. Gal jau pats atsiduodu mirtimi? Gal jau mane šaukiasi pragaran? Smėlėtame Oktagono kambaryje atsidūrė ir visi tėvo žurnalai, dienoraščiai, užrašai, sukauptos knygos. Surinkau durklus, peilius, senus, nenaudojamus artefaktus, naujai senas, dar neprirašytas užrašines, virves, įvairias žoleles sukištas į kolbas ar buteliukus. Visas lentynas iššlaviau iki paskutinio nukritusio plaukelio. Kad nesukelčiau Maliui įtarimo, tai į rūsį suspėjau nuleisti užlaikytus bulvių maišus. Jų geriau neatidaryti. Bulvės ne iš šviežiausių. Pridėjau senų puodų, tuščių stiklainių, nenaudojamų keptuvių, sumečiau priskaldytas malkas, senus laidus. Visas šis šlamštas čia gulėjo dar tada, kai Džekas buvo gyvas. Dabar tas pats vietą užimantis mėšlas padės prasisukti iš keblios padėties. Paskutinį kartą nusileidau su medžiokliniu ginklu, rondeliu ir Džeko dovanotu medalionu, reiškiančiu Našlaičio judėjimą. Trinktelėjo svetainės ir virtuvės bendrojo kambario durys. Mariana staigiai nusileido į rūsį pas mane, ant peties nešina krūvos likusio arsenalo iš bagažinės, sudėto į didelę paklodę, iš kurios padarė neblogą krepšį.
- Jie čia, - pakreipusi galvą įspėjo mergina. Garsiai alsuodama iš nuovargio, padėjo nuleisti likusius daiktus. Spėjau padėti palei Oktagono kambario pridarytas duris. Mariana jau sėdo ant krašto, griebė lentą, ketino mudu paslėpti, kai šį tą prisiminiau. Perbalęs spoksojau į vieną tašką. - Kas yra? - susiraukė ji.
- Lagaminėlis, - pasimetęs prakalbau. - Po mano lova.
- Kas jame yra? - išplėtė akis.
- Viskas. Visos mano kaip vampyro atsargos. Asmeniniai... Jeigu jie ras... Po velniais, - nusikeikiau užsikirsdamas. Išgirdome prasiveriančias sodybos duris, rankose ko gero laikė ginklus, nes abu išgirdome kaip kažkas juos užtaiso. Į namus žengė ir ne žmogus. Jie paleido medžioklinį šunį. Dvokė jo smarve, girdėjome lojimą, lekavimą ir inkštimą, kiekvieno kampo uostymą.
- Slėpkis, - paliepė Mariana. - Aš tai sutvarkysiu, - išlipo iš duobės ir perdavė lentą.
- Negali būti, kad tai tik dėl užverbavimo, - nuspėjamai drėbiau. - Pagaus, nebepaspruksi. Galbūt jie nesuras jo, - abejojau.
- Pasakei ir pats nepatikėjai, - šyptelėjo ir spruko iš rūsio. Žinojau koks alkis vystosi jos kūne, koks troškulys skandino skrandį ir smegenis, kokia ji pavargusi buvo. Eksperimentas laikinai nutrauktas, o mes nei nežinome ar jis padės. Metėme viską į šalį, nes pasiėmė mano brolį. Baisu buvo, kad jos nesuviliotų žmogiškas kūnas. Jeigu suleis iltis į tą gyvybe pulsuojančią mėsą, tai galėsiu jai įstatyti kulką į kaktą. Karaliaus užverbavimą kaip nors sugriausiu, bet jeigu prie to prisidės ir prakeikto Jomio užkariavimas, tai net pats Dievas neištrauks iš kančių. Kas man darosi su tuo tikėjimu? Kaip ten sakoma? Kreipiasi į Dievą, kai guli mirties patale? Čia visiškas kyšis.
Medžioklinis, puikiai išdresiruotas šuo lojo nesavu balsu. Jis kuo puikiausiai mus užuodė. Turėjau slėptis, bet negalėjau palikti Marianos. Girdėjau kaip girgžda grindys svetainėje, prieškambaryje.
- Išieškokit viską. Imkit viską, kas pasirodys įtartina, - pasigirdo Malio balsas. Troškau jį nudėti. Vėl ėmė kutenti gerklę. Pradėjau kosėti. Prisidengiau ranka. Pirštai tuoj pat nusispalvino kruvina spalva. Nusičiaudėjau. - Nagi, greičiau, - laikydamasis iš paskutinių raginau ją. Šuo vis garsiau lojo. Malio balsą girdėjau kelis kartus. Su juo buvo dar keli policininkai. Kažkas lipo mediniais laiptais į viršų. Lipo ten, kur dabar yra Mariana. Jau svarsčiau ropštis iš čia ir eiti jos ieškoti, bet tada ji staigiai grįžo. Šoktelėjo per visus cementinius laiptus, sviedė lagaminėlį man į rankas ir griebusi lentą visu svoriu, visa jėga nusileido ant laiptų visai šalia. Lenta paslėpė paskutinę šviesą. Mergina uždarė ir dureles, užrakino tuo pačiu raktu ir padėjo palei sieną. Visiškoje tamsoje švytėjo tik jos safyrinės akys. Manosios buvo pilkos, todėl manęs išvis nesimatė. Abu tylėjome tol, kol gerklę ir vėl ėmė kutenti. Susilaikydamas dar daugiau springau, spjoviau kraują ant laiptų, kosėjau.
- Liaukis. Laikykis, - sudraudė ji. Norėjau nusišauti vietoje.
- Ne.. ga... liu... - sužiaugčiodamas vėl kostelėjau. Spjoviau dar kartą. Žinoma, batai skendo mano pačio šūde. Abu išgirdome kaip Konoras Malis nusileido į rūsį. Užuosčiau jį iš penkių kilometrų atstumo. Jis vaikščiojo. Krito dulkės į akis. Tai sukėlė dar didesnį čiaudėjimą. Atgraibomis liečiausi prie sienos, atlošiau pakaušį į sieną. Žiaučiojimas virto dusuliu. Ėmiau paprasčiausiai dusti. Man trūko oro. Kūnas nesiklausė, nustojo funkcionuoti. Stengiausi įkvėpti, bet oro tarsi nei nebuvo. Ir tada Mariana griebė mane, kojomis apsižergė manąsiąs, kad nenusiverstų nuo laiptų, rankomis suėmė veidą ir įsisiurbė į lūpas. Sulaikęs kvėpavimą nesuvokiau, kas čia darosi. Virš mūsų galvų stovėjo Malis. Mariana su visu užsidegimu, stipriai ir įžūliai mane bučiavo. Ji neleido išsižioti ir išleisti bent menkiausio garso. Iš pradžių atrodė paprastas, iš padėties traukiantis, bet ne už širdies griebiantis bučinys. Tačiau kuo ilgiau ji buvo prie manęs, tuo aš daugiau pradėjau mėgautis, ypač kai į veiklą įsitraukė abiejų liežuviai. Kas dėjosi virš mūsų ir liko virš galvų. Kas buvo čia, negalėjau atsakyti. Konoras Malis išėjo. Rūsyje jis nieko nerado. Marianos pirštai nejučia perbraukė per mano dešinį skruostą ir smakrą. Netyčia palietusi kaklą, nutraukė visą šį seilėjamasi. Pavargusi nusuko akis į dureles virš galvos. Atlošęs galvą į sieną įkvėpiau ir iškvėpiau, pagaliau pasijusdamas geriau.
- Panašu, kad pavyko išvengti problemų, - pašnibždomis pratarė vampyrė. Linkčiojau. Supratau, kad ji to nemato, atrodė, kad tyliu. - Kaip jautiesi?
- Nesiskundžiu, - atsakiau prikąsdamas lūpą. Pajaučiau savo paties kraują. Nusibraukiau viską nuo burnos. Spjoviau lauk.
- Mums reikia nešdintis iš čia. Galbūt jie jau išėjo? - klausydamasi kalbėjo ji. Staiga pasijutau nebe toks vienišas, koks jaučiausi prieš tai. Jaučiausi gerai.
- Jie vis dar gali būti ten. Galbūt lauke, - pataisiau jos mintis.
- Juk nesėdėsime tamsoje. Be to, žiurkės dvokia labiau už mudu kartu sudėjus, - dėl to Mariana jau neklydo. Tamsoje sugraibiau jos ranką ir timptelėjau už striukės rankovės.
- Eime, - mostelėjau galva. Vampyrė nematė nei vieno mano judesio. Per daug įsijaučiau.
Iš tiesų Igis ja taip nepasitikėtų. Kol aš taukščiau nesąmones, jis darytų tą patį, tik su ginklu rankoje. Žinojau, ką jis galvojo apie šią laikiną sąjungą. Oktagono kambarys išliko toks pat, kokį mudu su Igoriu ir palikome. Čia pasieniuose degė niekieno neuždegti deglai. Jie niekada neužgęsta. Po kojomis tebesivoliojo birus smėlis. Laiptai anksčiau vedę į Brajanų rūsius, dabar tebuvo laiptai į niekur. Užverstos durys garantavo saugumą man ir mano draugams. Žiūrėjau į Marianą. Ji stebėjo su dižiausiu susižavėjimu, pakerėta įspūdingos formos kambario, kuris anksčiau reiškė viską, o dabar nieko. Jos veide atsispindėjo kažkas neįprasto, man neatpažįstamo. Žinau, kad jos išvis nepažįstu, bet per šią savaitę šį bei tą jau sužinojau. Dar vienos, paslaptingosios durys užvertos. Durys, kurios saugojo šimtus karstų, durys į sterilų kambarį, kuriame gulėjo skeletai. Pastebėjau, kad Mariana gniaužia pirštus į kumščius. Ji dairėsi į visus keturis kampus, sunkiai rijo seiles, akys lakstė greitai ir neaiškiai. Atėjęs padėjau ranką ant peties. Ji atsitokėjo krūptelėdama.
- Tau viskas gerai? - suabejojau. Ji liūdnu veidu pažvelgė į mano akis. 
- Ar manęs ir vėl nebuvo?
- Nebuvo? - sutrikau šiek tiek išplėsdamas akis. - Nelabai suprantu.
- Sulėtėjusi reakcija, drebulys, sugniaužti kumščiai, kūnu kylantys nervai, staigus dairymasis į visas keturias puses, - išvardino simptomus. Pakreipiau galvą ketindamas meluoti, kad nieko panašaus nebuvo, bet ji mostelėjo ranka. - Nei negalvok man meluoti. Tu siaubingas melagis, - nusisukusi patraukė link laiptų prie užvertų durų į lavoninę.
- Kas tai? - paklausiau atsargiai. Mergina atsiduso.
- Užverbuoto individo požymiai. Karalius gali mus kontroliuoti sėdėdamas savo Vampyriados kėdėje.
- Koks tai jausmas? - smalsavau.
- Skausmingas. Būdamas blaivas visada jauti kažką savyje, tarsi dar vienas smegenis, kurias norisi išsiimti. Jauti svetimkūnį, - lėčiau mostelėjo ranka. - Kas už šių durų? - dūrė pirštu, vieną koją padėdama ant pirmo cementinio, smėliu aplipusio laiptelio.
- Karstai ir lavonai, - kažkodėl tai nuskambėjo labai ironiškai. - Kaip atrodo? - išdrįsau dar kai ko paklausti. Vampyrė sukluso. - Vampyriada. Kur ji? Kaip atrodo? - nuo mano klausimų ji suraukė kaktą. Mačiau kaip smarkiai susikaupė.
- Atleisk. Nepamenu, - pasukiojusi galvą atsakė ji. Žiojausi riktelėti, kad melo čia mažiausiai reikia, bet ji pridūrė. - Nepamenu nei kaip ji atrodo, nei kur yra. Mane visada parsivesdavo Elajus. Aš tik tarnauju, - gūžtelėjo pečiais. Visai susipainiojau.
- Aklieji irgi tarnauja. Kaip jie žino kelią atgal? - nesuvedžiau jokių galų.
- Kai Aklieji ar bet kuris kitas atkeliauja iš Vampyriados, jie iš tikrųjų niekada jos nepalieka. Mintys visada lieka tame mieste. Karaliui reikalingi pavaldūs kūnai kaip ginklai. Mane užverbavo be išdarinėjimo, todėl būdama čia kontroliuoju savo mintis, protą, bet negaliu užtikrinti, kad savimi esu visada.
- Iš ko supranti, kad... - ėmiau mosikuoti rankomis. - Tu... nesi tu.
- Man neskauda. Kai esu užverbuota, kai Karalius braunasi į mano kūną, aš panirusi į apatiją.
- O kaip ištraukti individą iš tos apatijos?
- Kaip manai, kodėl dabar stoviu šalia tavęs? - užlipo paskutinius laiptus. - Kai kas sako, kad karalius turi kažkokį ginklą, kuris leidžia nutraukti užverbavimą, tarnystės ryšį, atgauti visišką laisvę, tačiau mitas negali būti faktas. Tai tik kalbos. Tavo tėvo užrašuose atliktas eksperimentas gali būti vienintelis, kuris galėtų man padėti. Nes vienaip ar kitaip, Našlaiti, iš mudviejų kažkuris visvien mirs. Ir jau geriau tai būčiau aš, o ne tu, - ji liūdna nusisuko į duris ir užkišusi pirštus pabandė atverti. Užlipau paskui ją ir prisidėjau prie visos merginos veiklos. Sunkiai atvėrę sukėlėme papildomą, girgždantį garsą. Net per kūną virpuliai nukeliavo. Mariana žengtelėjo žingsnį į priekį per tą patį slenkstį, per kurį Igoris viską labai greitai paliko. Šios sienos jam kėlė klaustrofobija. To maskviečio man be proto trūksta. Prisipažinsiu Bandito smarvės irgi išsiilgau. Žingsniuodami per juodas blizgančias plyteles, girdėjome savo žingsnius, lyg besidaužančius plaktukus. Atsidūrėme tarp stačiakampio formos stalų. Mariana pirštais braukė per kiekvieną slidų paviršiaus kraštą. Sustojusi nei nedvejojusi vieną iš tų karstų atidarė. Persisvėrusi dirstelėjo vidun. Kilstelėjo antakį.
- Rodos sakei, kad čia voliojasi kaulai, - prabilo ji. Plonas balsas nuaidėjo tarp sienų.
- Taip ir yra, - pritariau prieidamas prie jos. - Jie čia ir gu... - išvydęs tuščią karstą nutraukiau paskutinį žodį. Ranka siektelėjau mažos pagalvėlės. Nežinojau, kad mirusieji mėgsta patogumus. Sidabrinės spalvos, minkšta ir... šilta. Mudu susižvalgėme. Taip stipriai pradėjau gniaužyti tą medžiagos gabalą, kad maniau suplėšysiu. Mariana sustabdė mano pirštus, pridėjo ranką prie pagalvėlės ir nuspėjamai sužiuro į mane.
- Prašau pasakyk, kad čia laikei savo šunį ir jis apmyžo ją.
- Kaip tau čia gražiau pasakius, - svarsčiau. Papurčiau galvą. - Aš neturiu šuns, - skeptiškai šoviau atgal. Šunys manęs bijo. Ji sviedė pagalvėlę atgal, uždarė karstą ir pasirėmė į jo dangtį.
- Tai kodėl sakoma, kad mirdamas jauti šaltį? - griežčiau sumojo ji. Svarsčiau jos žodžius visiškoje tyloje. Išplėčiau akis. Nenoromis pasukau kaklą taip, kad matytų Mariana. Patraukiau šaliką ir pirštais perbraukiau per pačią naujausią tatuiruotę.
- Kodėl jaučiu, kad šią tatuiruotę pasidariau kažkieno paragintas? - sunerimęs, rimtai sudvejojęs ištariau vampyrei. Ji ledine ranka dar labiau pasuko mano kaklą. Ant kairės pusės ryškus užrašas tiksliai nupasakojo istoriją apie šiuos karstus ir be proto švarų kambarį. Miegas - mirties tarnas

Našlaitis (BAIGTA)Where stories live. Discover now