Našlaitis (BAIGTA)

XIX DALIS (IIs) "UŽNUGARY"

XIX DALIS

UŽNUGARY

„Nešvaistyk pinigų ant mano karsto"

ANGELAS

Kitas rytas prasidėjo nuo pagirių. Taip, nuo alkoholio. Dar taip gyvenime nėra nutikę. Vakar pasigėriau kartu su Igoriu. Paprastai iš baro jis išeina net drebantis, net kojų nevelkantis, keturiomis šliaužiantis. Gerdavo už du, nes aš niekada nepalaikydavau jam kompanijos dėl girtumo. Mano prigimtis neleisdavo. Na, šį kartą laikrodžio rodyklė nuspręndė pasisukti į priešingą pusę. Prabudau vėlai. Tai jau nesuskaičiuojamas kartas, kai nenueinu į darbą. Aš visai ne kaip mano tėvas. Man toli iki jo. Kol voliojausi ir skundžiausi galvos skausmais, Igoris mano vonios kambaryje maudė Banditą. Iš to kambario sklido tokių garsų, kokių neišgirstum už sienos, kažkam su kažkuom nuoširdžiai besiduodant lovoje. Iš pradžių klykė beždžioniukas, nes Igoris paleido karštą vandens srovę. Vėliau mergaitiškai nuskambėjo Igio klyksmas, nes Banditas įjungė keršto svirtį ir lediniu vandeniu apipylė Igorį. Iš kur žinau? Jis pasirodė kiaurai šlapias vonios kambario tarpduryje. Nuo rankų, veido ir plaukų sruvo vanduo, lyg pro galybę nutekamųjų lietaus vamzdžių.

- Tavo vonia plaukia, - sumojo jis išspjaudamas vandenį ant žemės. Žiūrėjau į jį, nors mano mintys buvo kitoje namo sienų pusėje. Igiui buvo neprošal nusimaudyti. Jis dvokė alkoholiu, smėlėtas, kruvinas ir dar galai koks. Greičiausiai net ausyse rado molio. Ne išimtis buvau ir aš. Turėjau keltis, nors prisipažinsiu, svajojau apie gulėjimą lovoje visą dieną. Todėl dar tinginiui nepagavus, išsiropščiau.

Kol Igoris šluostė Bandito storą užpakalį, šis muistėsi, tampėsi, kasėsi, spjaudėsi, aš pats palindau po vėsia vandens srove, suradau spintoje švarius, Letos išskalbtus drabužius. Pats sumetu viską į krūvą ir "nesicackinu". Abu tuoj pat išgėrėm kavos. Nenoromis surinkau Ani numerį ir paskambinau. Man reikėjo IV grupės kraujo. Bandžiau, vos ne maldavau iki nukritimo, bet sutikimo negavau. Susirūpinęs nelikau stovėti vienoje vietoje. Todėl nuspręndžiau, kad visą tėvo šlamštą, visus savo daiktus perkelsiu į vienintelę vietą, kuriai ne per seniausiai pradėjau jausti artimą ryšį. Kol kas Igorio nesivešiu kartu. Turėjau tai sutvarkyti pats. Paklausęs Igorio, ką planuoja veikti, šis atsakė labai netikėtai.

- Turiu pasimatymą, - suburbėjo nusukęs akis lyg gėdindamasis. Išsišiepęs ėmiau griežti jį per dantį.

- Ką tokį? - pridėjau ranką prie ausis ir užsimerkiau. Gavau galvon iš pagalvės.

- Į pasimatymą. Ką girdėjai, - burbtelėjo. Sukikenau, o tada pasidaviau. Mudu išsiskirstėme. Aš susiruošiau, Igoriui nematant susikroviau daiktus, drabužius, visus užrašus, pagriebiau nešiojamąjį kompiuterį, dar pagalvę, nes pamėgau ją. Sumetęs viską ant galinės sėdynės, suvokiau kiek daug šlamšto. Prisiminiau kai ką palikęs. Sugrįžau atgal.

Iš stalčiaus ištraukiau rėmeliais puoštą nuotrauką. Atsisėdęs ant žemės dar ilgokai žiūrėjau į mudu su Kaira. Kokie laimingi buvome, kokie savi ir pažįstami. Pirštais perbraukiau per nuotrauką. Pajutau skruostais riedant karčias ašaras. Tai mudviejų vienintelė nuotrauka.

- Aš myliu tave, - sušnabždėjau. - Bet renkuosi mirtį.

- Išvažiuoji, - prabilo Zifirinas. Nuo jo šiuose namuose nieko nepaslėpsi, slapta neišeisi, nieko nepavogsi. Jis ir liks šių namų drakula. Zifas atsisėdo šalia. Paskutinį kartą, kai jį mačiau, mudu smarkiai susipykome. Dabar dėdė atrodė ramus, pasiryžęs klausytis. Jis paėmė nuotrauką iš mano rankų. - Ji graži mergina.

- Taip, - pritariau. Nusivaliau ašaras. - Saleme liksiu, bet man reikia apie daug ką pagalvoti. Turiu susitvarkyti su...

- Su liga, - pabaigė jis. Pažvelgiau į Zifiriną. Jo akyse blizgėjo nuoširdumas. Retai tokį išvysi. Jis žinojo. - Leta pasiskundė man, kad sunku išplauti kraujo dėmes. Vampyro kvapas gali būti tragiškas, - priminė jis liūdnai šypsodamasis. Taip, nuo jo nieko nepaslėpsi. - Angele, suprantu, kad buvau siaubingas dėdė. Bet tikiuosi, kad rasi išeitį, kad suspėsi pabėgti nuo mirties kaip kad pabėgti suspėjau aš. Gyvenk ten ir taip, kad jaustumeisi savimi. Nepančiok savęs į grandines. Prigimtis yra stipresnė už įsitikinimus. Kartais ji mus nugali. Žinau, koks griežtas esi sau ir kitiems. Bet pasvarstyk, - jis patapšnojo man per petį lyg tikras tėvas ir atsistojęs ketino išeiti.