Našlaitis (BAIGTA)

XXI DALIS "ANONIMAS"

XXI DALIS

ANONIMAS

"Aš esu skendimo definicija.

Aš po vandeniu, bet jaučiu jog esu jo paviršiuje.

Aš dugne ir žinau kame problema yra"

ANGELAS

Sėdėdamas mašinoje stebėjau kelis policininkus išeinančius iš Landano Trojaus namų. Be abejonės jie viską ten jau iškniso. Užsimoviau juodas pirštines, kepurę ir užsitraukiau kapišoną. Lauke vėl snigo. Igoris nuo vakar vakaro vėl dingo, o Kaira privalėjo eiti į Zifo rengiamos šventės repeticiją, todėl po kojomis, bent jau kelias valandas, man niekas nesimaišys. Eidamas link Trojaus kiemo tuoj pat atvirtau. Iš nedidelės vielos susukau raktą, o tada taikiau į spyną. Po dviejų minučių uždariau duris iš vidinės namo pusės. Malio pakalikai čia jau prasinešė, todėl man atiteko liekanos. Giliai įkvėpęs apsižvalgiau.

- Nagi, Landanai, ką reiškia Septyni kartai?

"- Niekas į kalėjimą jų taip greitai neįkiš. Lavonai rasti jų kieme yra tik užuomena, o ne įrodymas, kad jie kalti, - prabilau po nejaukios tylos. Kaira gulėjo ant sofos ir žiūrėjo į mane. Nenuleidau nuo jos akių.

- Keturi lavonai per dvi dienas. Kodėl būtent jie? - ramiu balsu dvejojo mergina. Atlošiau galvą ir įsispoksojau į senovinį laikrodį virš židinio. Sekundinė rodyklė nuolat ritmingai tiksėjo. Nėra atgal. Tik pirmyn! Septynis kartus! Ką reiškia septyni? Septynis kartus! Toptelėjo. Iš kišenės išsitraukiau telefoną ir įjungiau internetą. Paieškoje įvedžiau "Septyni". Pirštas slinko ekranu žemyn. "Septyni - laimės, lemties, harmonijos, harmoningos tvarkos, periodo, ciklo skaičius. Žydams šventas skaičius, Krikščionims - septynios paslaptys, septyni sakramentai, septynios nuodėmės, septynios Dvasios dovanos ir skausmas... Kas jeigu Landanas man kažką norėjo pasakyti?"

Jeigu gyvenčiau šiame name ir norėčiau ką nors nuslėpti nuo visų Salemo akių, kur slėpčiau? Nužvelgiau visas spintas, stalčius ir spinteles. Išknisau visą virtuvę, svetainę. Lipdamas laiptais į viršų sustojau. Laiptų centre, ant sienos kabėjo milžiniškas paveikslas. Nuo sienos viršaus iki pat apačios. Jame vaizduojamas senovinis pastatas. Jau buvau tokį matęs, kai sėdėjau saugykloje ir terliojausi su visomis tėvo paliktomis dulkėmis. Didelės, aukštos kolonos laikomos Vestos šventykla. Židinio deivės Vestos šventykla Romoje. Ši deivė globojo namus, netgi valstybę. Jai buvo aukojama ir Vestalijų metu, ir namuose. Šventyklos centre yra Vestos atributas - ugnis, simbolizuojanti nemirtingumą ir pačios Romos klestėjimą.

- Ką tu slepi, gražuoli? - pradėjau kalbėtis su prakeiktais paveikslais. Susisuko galvelė, nes pečius slegia ne tona ir ne dvi tonos akmenų, o visa nerami siela.

Atsargiai nukėliau paveikslą. Siena tuščia. Bandžiau užčiuopti nors vieną nutrupėjusį gabalėlį, nelygumą, bet nieko. Nusitraukęs kapišoną priglaudžiau ausį prie sienos ir patuksenau. Girdėjosi aidas, lyg už tinko daugiau nieko nebūtų. Grįžau prie mašinos, atidariau bagažinę ir išsitraukiau laužtuvą. Parbėgęs į namą stipriai suspaudžiau metalo gabalą ir truktelėjau į sieną. Iš trečio karto pramušiau skylę. Įjungiau telefono žibintuvėlį ir apsidairiau. Sklandė dulkės, oras pridvisęs žiūrkių kvapu, kampuose nukarę voratinkliai ir vorų lavonėliai. Padaužęs dar kelis kartus padidinau skylę ir pralindau vidun. Griūvėsių kambarys atrodė lyg visiškai kitas pastatas arba slapta vieta. Po kojomis voliojosi seni, suskilę cemento gabalai. Dairiausi po visus užkampius, atidžiai stebėjau kiekvieną patalpos smulkmeną. Staiga mano žibintuvėlio švieselėje kažkas blykstelėjo. Pritūpęs patraukiau kelis akmenis, cementinius blokus ir medinius kuolus. Prieš akis gulėjo kažkoks daiktas, panašus į paprasčiausią pagalį. Atsargiai paėmęs iškėliau akių lygmenyje suvokdamas, kad čia kažkas daugiau. Paauksuota lazda, apvyniota išsiraičiusiomis, mažomis, tos pačios spalvos gyvatėlėmis.