Našlaitis (BAIGTA)

VI (IIIs) DALIS "MORALAS TOKS..."

VI DALIS

MORALAS TOKS...

"Jaučiuosi kaip koks sumautas džinas"

ANGELAS

Pažįstamas atodūsis už Aklojo ir mano brolio dvynio nugarų. Stovėjau nejudėdamas, o išvydęs tą pažįstamą veidą net kilstelėjau antakius.

- Aš nesuprantu. Čia šią savaitę visiems kažkokia masinė psichozė, - subambėjo Igoris. - Tu tai amžinai svečiuojiesi niekada nepaskambinęs, - ginklu trinktelėjo lyderiui per pakaušį. - O tu, - ranka mostelėjo į mane. - Su savo tragiškais melais. Susitaikyk, kad esi šūdinas melagis, Angele. Kaip tu galėjai nuslėpti nuo manęs, kad turi kažkokį nupiepusį dvynį! - suraukė antakius.

- Ei, gal galėtum gražiau?! - užgiedojo dvynys.

- Užčiaupk srėbtuvę. Čia suaugusiųjų pokalbis, - pervertė akis Igis. Kaip pasiilgau jo tauškimo. net žodžiais buvo sunku išreikšti. Jis mane užmušt norėjo, o aš apkabinti. Dvyniui buvo dvidešimt vieneri metai. Jo gimtadienis tą pačią dieną kaip ir mano. Mudviejų gimimą skyrė tik kelios minutės, bet Igis, žinoma, laikėsi savo. Atvažiavo aiškintis su manimi, pamiršdamas, kad tarpduryje stovime su Aklųjų bosu ir dar neaiškiu skaičiu nindzių aplink namus. - Kaip tu čia atrodai? Regis sakei, kad jautiesi gerai. Na, vaizdelis neprimena modelio nuo žurnalo viršelio.

- Mes lyg ir užsiėmę čia, Igi, - patikinau. Bosas nejudėjo, vis dar laikė peilį po dvynio gerkle, o Igis kaip turgaus bobutė malė be sustojimo.

- O, tikrai, - prisiminė. Visa jėga užsimojęs spyrė iš kojos į Aklojo tarpkojį, ginklu ir kumščiu per makaulę ir paguldė ant žemės. Brolis atsitraukė nuo mano draugo, nuo priešo ant žemės. - Turėjau vilktis atgal į Salemą, kai, Dievaži, lauke bręstanti apokalipsė, Judžine iš po žemių lenda pragaras, su Eva nei per kur, Myša zyzia, kad padėčiau su Ugarito lentele, mane puola kažkokie Domarko išsigimėliai, vadinami Klaustreičais. Atvažiuoju čia paprašytas ir ką randu? - jis gūžtelėjo pečiais. - Krūvą Aklųjų, kažkokį antrininką ir mirštantį draugą, kuris man kaip brolis! - Igis trinktelėjo sau per šonus. Mudu su broliu pažvelgėme atgal. Du Aklieji stovėjo puolimo pozicijoje. Igis to nei nepaisė. - Jaučiuosi kaip koks sumautas džinas. Igi, padaryk tą, Igi nušauk aną, - bendrininkai staigiai puolė. Brolis dvynys stūmė mane į šoną, ranka užsimojo per jų snukius. Vienas iš jų trenkė jam atgal. Igis nusitaikė ginklu ir vienam paleido kontrolinį į galvą, o į kitą prašovė. Gulėjau ant stalo negalėdamas patikėti, kad du artimiausi individai mane bando apsaugoti. Nuo kada mane reikia saugoti? Ak, taip. Nuo tada, kai mano šikna svyla ant mirties slenksčio. Dvynys stūmė Akląjį. Šis sušvilpė. Brolis užsimojo už kojos, griebė už gerklės ir visa jėga pakėlęs tėškė ant žemės. Koja primynė gerklę. Igoris staigiai priėjo, nusitaikė ir paleido kulką į širdį. Aklasis iš karto atsijungė nuo pasaulio. - Kiek galima?! - atsisuko į mane. Pakėliau svaigstančią galvą. Igis griebė mane už rankos ir truktelėjo į save.

- Kas tave pakvietė? - nepatenkintas iškošiau pro sukąstus dantis. Igis pervertė akis. Tarpduryje pasirodė dar du Aklieji. Iš kito kambario atsirioglino dar vienas. Laiptų turėklu nučiuožė dar du. Visi atkišo metalines lazdas. Igoris su broliu susidūrė nugaromis.

- Ei, Nupiepėli, tikiuosi turi ką nors po ranka? - pasiteiravo jis, akylai stebėdamas visus priešus mus apsupusius ratu.

- Dar kartą mane taip pavadink ir liksi be kiaušų, - atgrasiai atšovė brolis. Igoris laimingas šyptelėjo.

- Mano galinėje kelnių kišenėje, - užsiminė. - ir, Angele? - kreipėsi draugas į mane. Suklusau. - Pasilenk, brangusis, - perverčiau akis. Taip ir padariau. Staigiai suklupau. Igoris nušovė ant sofos belipantį Akląjį. Viskas prasidėjo žaibišku greičiu. Dvynys užsimojo peiliu, rastu Igorio kišenėje. Jį iš karto puolė trys juodieji. Igoris stojo priešais mane. Vienam šovė į kaktą, kitam spyrė iš kojos. Peršokę per stalą pargriovė Igorį ant žemės. Atsikėlęs griebiau Akląjį už galvos. Neperplėšiu jo pusiau. Neturiu tiek jėgos. Pabandžiau nusukti sprandą, bet tik nutraukiau raištį nuo akių. Tuščios akiduobės sužiuro į mane, sušnypštęs šoko ant manęs. Aš mečiausi ant žemės palei kito Aklojo kojas. Igoris bandė pasiekti pamestą ginklą, bet bendrininkas jį pačiupo, apvertė ant nugaros ir trenkė kumščiu į veidą. Abu galinėjosi nenuilsdami. Brolis vieną bandė pasmaugti, kitas smaugė jį patį, užsikoręs ant nugaros. Trečias jau gulėjo leisgyvis po visų trijų kojomis. Dvynys metėsi ant viryklės, bandė atsikratyti bent vieno iš jų, bet nesisekė. Prie manęs pristojo dar keli. Kaip jų visų atsikratyti? Susivokiau, kad čia kai ko trūksta. Igis greitai pateisino mano abejones. Besimušdamas ir besivoliodamas ant žemės, kažką iškrapštė iš kišenės. Spragtelėjo keliais pirštais ir išmetė į viršų. Spėjau įmatyti kas tai. Daikčiukas panašus į monetą. Ji beveik pasiekė lubas ir leidosi ant žemės. Staiga iš niekur nieko plaukuotos, nedidelės rankelės pagavo monetą. Kaip tik tuo metu mane truktelėjo už pečių ir griebęs už galvos trenkė į sieną. Sušnypštęs it gyvatė, Banditas puolė Akląjį, kuris kankino jo šeimininką. Gyvis šoko ant galvos, suleido nagus į pliką galvą, o iššiepęs aštrius dantis perkando gerklę. Priešas sukrito ant žemės. Igoris atsistojo ir puolė man padėti. Banditas lyg žinodamas, ką daryti šoktelėjo pagelbėti mano broliui dvyniui. Jis apsivijo uodega juodąjį, kuris bandė iškabinti broliui akis. Užtraukė taip stipriai, kad šis ėmė dusti. Atsikabino nuo dvynio ir bandė nusikratyti beždžionės. Ši pyko, niršo, nagais draskė viršugalvį. Dvynys pagaliau išsisuko su prielipa jam ant nugaros. Pasiaukodamas krito ant laiptų ir atidaužė jo pakaušį laiptus. Uždusęs garsiai alsavo. Tas pats Aklasis jau kėlėsi, bet dvynys spėjo pagriebti besivoliojantį Igorio ginklą. Kurtinantis šūvis nuaidėjo virtuve ir svetaine, greičiausiai net visu mišku. Pavargęs gulėjau palei sieną. Igis susitvarkė su paskutiniu besitrankančiu namo viduje.